Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Kate Atkinson "Gyvenimas po gyvenimo", arba Reinkarnacijos nuovargis

Wow... Kate Atkinson romanas "Gyvenimas po gyvenimo" - viena geriausių paskutiniu metu skaitytų knygų. Net turbūt ne paskutiniu laiku, o per visus metus. Patiko viskas - ir tai, kas rašoma, ir tai, kaip rašoma.

"Gyvenimas po gyvenimo" tą ir reiškia - gyvenimą, sekantį po gyvenimo. Pagrindinės veikėjos Ursulos gyvenimus, kuriuos likimas jai leidžia išgyventi iš naujo, kai ankstesnysis netikėtai nutrūksta. Kažkokios aukštesnės jėgos jai leidžia pastūmėti savo gyvenimus viena ar kita linkme. Tiesą sakant, ne tik savo: net nežinau, čia dovana ar prakeiksmas, bet Ursula atsakinga ir už savo artimųjų likimą.

Ir vienos romano veikėjos ištarta frazė "Nepamiršk, kad pratybos - kelias į tobulybę" čia įgauna visai kitokią - daug platesnę, didingesnę ir tuo pačiu sunkesnę - prasmę.

O kad būtų dar įdomiau, rašytoja pasirinko turiningą laikotarpį: gyvas, įvykių ir pokyčių pilnas, žiaurus 20 amžius. Skaitytojas seka ne tik Ursulos gyvenimus, bet ir 20 amžiaus istoriją: du pasauliniai karai, besikeičiantis gyvenimo būdas, technologijos ir t.t.

Knyga tokia įtaigi, kad, persiritus į antrąją knygos pusę, net jaučiasi beveik fizinis nuovargis - jautiesi lyg išgyvenęs visus tuos gyvenimus pats. Ir toji "sena siela" - Ursula - taip pat jaučia savo visų gyvenimų nuovargį ir kas kartą įgytą patirtį, kuri pasireiškia "šeštuoju pojūčiu".
- Tavo vaizduotė labai laki, Ursula. - Ursula nesuprato, ar tai komplimentas, ar ne, bet kartais ji iš tiesų jausdavosi sutrikusi ir jai būdavo sunku skirti, kas tikra, o kas ne. Be to, giliai širdyje ji nešiojo siaubingą baimę, arba - baimingą siaubą, Jos sąmonės gelmių peizažas buvo tamsus. - Negalvok apie tokius dalykus, - kai Ursula pamėgino tai paaiškinti, girežtai tarė Silvi. - Žiūrėk, kad mintys būtų šviesios.
Knygoje daugybė veikėjų (tai, rodos, beveik visų britiškų romanų bruožas), visi personažai labai skirtingi ir puikiai sukurti.

Daugelis paskutiniu metu skaitytų knygų buvo vidutiniškos - iš tų, kurias vadinu: "Nenumirsiu, jei ir neperskaitysiu". O ši atitinka visus puikios knygos požymius: norisi skaityti iki nakties, padėjus į šoną, norisi vėl jos imtis kuo greičiau, beveik 600 puslapių knyga ne tik kad neprailgo, bet ir susiskaitė greičiau už triskart plonesnes.

Skaitymas taip įtraukia, kad jokios kitos pašalinės mintys ar kritika į galvą visai nelenda: jokių "o kodėl čia taip?", "o ką čia rašytojas norėjo pasakyti?", "o kodėl taip pasuko įvykius?". Vienintelis minusas - viršelis, nesusijęs su tema, neaiškus ir net gal keliantis aliuzijas į kitokio tipo romanus. Gal, jei knygos tema sudėtinga ir sunku rasti kūrybinį sprendimą, vertėtų vengti viso to vizualinio triukšmo ir tiesiog vienspalviame fone parašyti pavadinimą?

Na, o šiaip įdomi ne tik knygos tema bei dėstymas, bet žavi ir kalba - turiningas, iškalbingas, bet neperspaustas stilius. Visi šie požymiai rodo, kad susidūrėme su talentinga rašytoja. Atkinson? Kas toji Atkinson? "Tyto alba" pristato rašytoją ant galinio viršelio: viena žymiausių britų rašytojų, trys romanai ir detektyvų ciklas, kelios premijos, Britanijos imperijos ordinas už nuopelnus literatūrai. Nepaisant visų šių titulų, rašytoją pristatyti reikėjo, nes tai, panašu, pirmasis jos romanas lietuviškai. Ir tikiuosi, ne paskutinis.

Leidykla: "Tyto alba"   
Leidimo metai: 2014
Puslapių: 581
Originalo metai: 2013
Originalo pavadinimas: "Life after Life"

Komentarai

  1. Knyga man irgi labai patiko. Lietuviškai yra dar viena šios rašytojos knyga - ''Anapus fotografijų''.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Taip, „Anapus fotografijų“ irgi labai nebloga, tikiuosi, leidykla ją dar kartą išleis...

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...