Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Andrew Davidson "Chimera", arba Amžina meilė

Andrew Davidsono "Chimerą" galima apibūdinti keturiais žodžiais: mistinis, nuotykinis meilės romanas.

Rašytojas nesiekia apstulbinti protu, idėjomis ar žiniomis, tik stengiasi įtikinti skaitytoją meilės galia. Tai sako ir du akrostichai, ir specialiai į romaną įterptos legendos apie įsimylėjėlius iš įvairiausių epochų ir pasaulio šalių, ir centrinė dviejų įsimylėjėlių istorija.

Istorija mistiška ir keistumai prasideda nuo pat pirmojo susitikimo.
- Kaip septynių šimtų metų amžiaus, gerai atrodai. 
- O tu ne, - pasakė ji, nužvelgdama mane nuo galvos iki kojų. Tai buvo pirmas kartas, kai kas nors juokais pavertė mano nudegimus. 
- Tai kaip manai, ką man daryt su savo širdimis? 
- Manau... - Trumpam nutilau, priversdamas ją galvoti, kad rimtai svarstau ųš klausimą, nors iš tikrųjų tik ruošiausi kitam ilgam sakiniui. - Manau, turi jas atiduoti teisėtiems savininkams. 
Jos akys išsiplėtė, tarsi būčiau įteikęs raktą į slaptą spyną, ir tai privertė mane spėlioti, ar tik nepaspaudžiau netinkamo mygtuko jos pamišimo pulte. Bet lygiai taip pat akimirksniu pakilią jos veido išraišką pakeitė įtarumas. Ji priėjo prie mano lovos kampo ir kažką pasakė svetima kalba: 
- Jube, Domine benedicere.
Ši meilės istorija dviguba: kadaise susitiko karys ir vienuolė ir nugyveno ne itin ilgą, bet spalvingą gyvenimą. Po septynių šimtų metų tie patys žmonės vėl susitiko: dabar tai pamišėlė skulptorė ir po avarijos siaubingus nudegimus besigydantis buvęs porno aktorius. Posakis "Meilė iki grabo lentos" čia nebetinka - pasak rašytojo, įmanoma ir kitokia - amžina - meilė.

Žinoma, čia yra tokių detalių, kurios kitokio žanro kūriniuose atrodytų naiviai: "gerosios fėjos", iš dangaus krentantys pinigai, stebuklingi gijimo procesai. Tačiau būtent šiame romane viskas savo vietose.

Romanas galėtų tapti seilėta muilo opera, tačiau netampa dėl kelių priežasčių: ciniško pagrindinio veikėjo, šiuolaikiško rašytojo stiliaus, istorinio konteksto, tragiškos pagrindinių veikėjų priešistorės, atvirai aprašomų kraupokų scenų. Su šiuo romanu arbatėlės su sausainukais nepagersi - nes skaitant, pavyzdžiui, kaip nuo nudegėlio gremžiama negyva oda, tas sausainukas gali gerklėje užstrigti.

Ir čia turbūt reikėtų pagirti rašytoją: už gebėjimą parašyti komercišką, bet nebanalų kūrinį, ir už tai, kad parašė upgreidintą meilės romaną, kurį mielai skaitytų ir tipinės tokio žanro skaitytojos, ir nespjautų kitokių knygų mylėtojai.


Įvertinimas: 4/5

Leidykla: "Tyto alba"   
Leidimo metai: 2014
Puslapių: 510
Originalo metai: 2008
Originalo pavadinimas: "The Gargoyle"

Komentarai

  1. nors knygos neskaičiau, tačiau iš aprašymo priminė filmą "cafe de flor". Pasižiūrėk ;]

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.