Madelinė Miller debiutiniame romane "Achilo giesmė" iš kitos pusės bando pažvelgti į gerai žinomą antikinį siužetą. Tai meilės istorija, tačiau iš kitos perspektyvos. Žinoma, kad Trojos karas kilo, kai trojėnas Paris pagrobė Spartos karaliaus žmoną Helenę. Tačiau šioje knygoje kalbama ne apie šią meilės istoriją...
Tai moteriška knyga: kai vyras rašytų apie trykštantį kovos lauke kraują, M. Miller aprašinėja šiek tiek kitokius dalykus. Gal kartais per minkštai, tačiau iš moteriškos perspektyvos sugeba pažvelgti į tuometines tradicijas ir nusistovėjusias normas.
Gal tiesiog su kartėliu ją nuspėjo, pripratęs, kad berniukus nuolat moko muzikos ir medicinos, o jiems galiausiai tenka žudyti.
Du pagrindiniai veikėjai - skirtingi ir patraukliai aprašyti. Rašytoja sugebėjo sukurti įdomias jų kilmės istorijas su visomis smulkmenomis, kurios paprastai legendose nutylimos.
Suglumęs stebeilijau į jį. Kaip paprasta. Galėjau pameluoti. O tada suvokiau: jei būčiau pamelavęs, tebebūčiau karaliaus sūnus. Mane ištrėmė ne dėl žmogžudystės, o todėl, kad buvau neužtenkamai suktas. Dabar supratau, kodėl tėvas šlykštėjosi manimi. Paikšas sūnus viską išklojo. Prisiminiau, kaip sukando dantis man prisipažinus. Nevertas tapti karaliumi.
Tačiau pats tekstas - stilistiškai pernelyg paprastas, gal net sausokas. Ypač turint omenyje Homero ar Vergilijaus kūrinius, iš kurių įkvėpimo turbūt sėmėsi ir pati M. Miller.
Skaitydama kabinėjausi: čia perspausta, čia "nedaspausta"... Rašytoja tikrai perspaudė su Patroklo-žmonos tema pačioje knygos pabaigoje. Bet perskaičius liko geras jausmas. Miela, ir tiek. Gal net nelabai šio žodžio tikiesi, galvodamas ar skaitydamas apie Antiką, Trojos karą ir legendinius didvyrius.
Kaip ten bebūtų, imtis antikinio siužeto - milžiniškas darbas, net jei rašytojos profesija tiesiogiai su tuo susijusi - ji mokėsi klasikinės filologijos, vidurinėje mokykloje moko lotynų ir graikų kalbų. M. Miller knygą rašė dešimtmetį, pirmąjį variantą apskritai išmetė laukan ir vėliau viską pradėjo nuo nulio. Tai debiutinis rašytojos romanas, tačiau, nors ir buvo gerai įvertintas bei gavo Orange premiją, rašytojos-debiutantės nepatyrimas smarkiai juntamas. Net nelabai lyginami dalykai: "Achilo giesmė" ir, tarkim, Margaretos Atwood "Penelopiada" ar Christos Wolf "Medėja. Balsai".
Tai miela knyga, bet daugiau nelabai turiu ką pridurti.
Leidimo metai: 2013
Puslapių: 382
Originalo metai: 2012
Originalo pavadinimas: "The Song of Achilles"
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą