Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Serhij Žadan "Anarchy in UKR", arba Maištingasis poetas

Skaitau turbūt maištingiausią iš Ukrainos rašytojų - Serhijų Žadaną ir jo "Anarchy in UKR". Tokie, kaip S. Žadanas, į Rašytojų sąjungą turbūt nepriimami.

Tai  grubus, gyvas, šiurkščiakalbis tekstas apie klajones, meilę savo miestui, vaikystę ir paauglystę, muziką, brendimą ir viską, ką rašytojas mato aplink. Jautrus ir gyvas tekstas, parašytas iš SSSR lukšto prasikalusio maištautojo, užauginto sovietinių lozungų ir vakarietiškos muzikos.
Mano socializmas buvo visų pirmiausia išoriškas, gatvės, vizualus; visi tauškalai apie socialines garantijas ir socialistinio darbo džiaugsmą man tapo svarbūs daug vėliau, o tada aš mačiau tik baltas raides ant raudonos drobės, ir šis paveikslas mane visiškai tenkino. Ideologijos čia visai nedaug, aš puikiai suprantu, kad, spalvų gamos ir kompozicijos požiūriu, devintojo dešimtmečio "šlovė tėeskapė" - tai dešimtojo dešimtmečio "visada koka-kola". Kiekvienas suranda savo patosą, o tas, kuris jo nesuranda, miršta nuo depresijos.
S. Žadanas pastabus ir taiklus. Išradingas ir kūrybiškas. Jo tekstai man velniškai panašūs į Andrzejaus Stasiuko ("Kelionė į Babadagą"). Tik jei pastarasis keliauja į nepažįstamus kraštus ir ieško nepatirtų pojūčių, tai S. Žadanas - atvirkščiai - grįžta į savo gimtąsias vietas ir praeitį, iš naujo išgyvena tai, kas jau buvo išgyventa, savo prisiminimus lygina su dabartiniu vaizdu. Ir mažai kas jo gimtojoje postsovietinėje šalyje tesikeičia.
Stotis atrodė tarsi suparalyžiuota. Pro duris išbėgo sulytas šuva ir, išvydęs mus, sustojo, kaip įkastas. Nesu tikras, ar aš tikrai norėjau pakliūti būtent čia. Liko mažų mažiausiai pusdienis susipažinti su miestu. Ant asfalto džiūvo balos. Gyvenimas, kaip ir šuo, sustingo vietoje.
Gražu, ar ne? Pasirodo, po maištautojo kauke slepiasi poetas, sugebantis pasiūlyti nuostabaus teksto.
...nugriūva aukštielninki kiekvienas į savo lovą ir, prieš užsnūsdami, žiūri į dangų. Dangus savo ruožtu guli ant pilvo ir prieš užsnūsdamas žiūri į juos.
Jau perskaičiusi knygą pasitikslinau, ką čia skaičiau - memuarus? apsakymus? Esė. Čia, pasirodo, yra esė. Mano nekenčiamiausias žanras. Man patiko esė! Ką gi, einu pasižiūrėt, gal jau kiaulės skraido...

Įvertinimas: 4/5

Leidykla: "Kitos knygos"    
Leidimo metai: 2010
Puslapių: 189
Originalo metai: 2005
Originalo pavadinimas ir kalba: "Anarchy in UKR" (ukrainiečių k.)

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.