Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Eglė Aukštakalnytė-Hansen "Mamahuhu", arba Šalis, kurioje draudžiama svajoti

Eglė Aukštakalnytė-Hansen, knygos "Mama Afrika" autorė, iš Kenijos turėjusi persikraustyti į Šanchajų, savo potyrius išdėstė knygoje "Mamahuhu. Šešeri metai Kinijoje".

Ryškus Kinijos paveikslas: visiškai skirtingi žmonės, kultūra, tradicijos. Kartais ne visai protu suvokiamos ar net žiaurokos. Pavyzdžiui, net atvirai rodoma kinų panieka baltiesiems, prasčiokiškas elgesys ar savitas higienos supratimas. 

Kartais knyga atrodo sausoka, bet ką jau čia padarysi. Taip savo kelionių knygą nusprendė rašyti pati autorė. Tai nėra dvasinio kelio paieškų aprašymas a la Indija. Tai, sakyčiau, studija-kelionių knyga apie šalį, paremta faktais ir skaičiais, istoriniais duomenimis, gausiai iliustruota pačios autorės darytomis nuotraukomis.

Nors, mano manymu, dar pora asmeniškų, emocingų intarpų prie jau esančių knygos pagadinę nebūtų. Tačiau suprantu rašytoją - per šešerius metus tų emocijų buvę tiek, kad visko ir nesutalpinsi. Kaip pati rašytoja minėjo viename savo interviu: "Sakoma, kad kiekvienas, Kinijoje pabuvęs mėnesį, gali parašyti knygą. Pagyvenęs pusmetį – tik rašinį, o ten praleidęs daugiau kaip dvejus metus nebežinai nuo ko pradėti rašyti."

Kinija autorei buvo visai nežinomas pasaulis - tamsioji mėnulio pusė. Kaip suprantu, Kinija nėra pati mėgstamiausia E. Aukštikalnytės vieta pasaulyje, ypač po jos taip mylėtos Kenijos (kurią ji tekste nuolat prisimena su nostalgija), o ji gyvenusi yra daug kur: Kenija, Mozambikas, Rusija, Kinija.
Pasuku į ne mažiau garsią Nandzingo gatvę. Smalsiai nužvelgiu šviežiai restauruotą stilingiausią XX amžiaus pradžios Šanchajaus "Cathay" viešbutį, buvusius įtakingiausio to laikotarpio opiumo ir ginklų verslo magnato sero Victoro Sassoono namus, dabartinį "Peace" viešbutį. Jis iki šiol yra elegantiškai romantiškas, kaip iš senojo amžiaus pradžios nespalvotų nuotraukų. Kažkas stukteli į petį, atsitrenkia, šūkteli prie pat ausies, nusispjauna - ir atsitokėju, kad esu Kinijos didmiesčio gatvėje, kuria einant svajoti draudžiama.
Tačiau kartu su vyru ir sūnumi E. Aukštakalnytės-Hansen vieta - kol kas čia, Kinijoje. Ji čia gyvena, keliauja, fotografuoja, mokosi kalbos ir dėsto dramos pamokas kinų vaikams tarptautinėje mokykloje.


Įvertinimas: 3+/5

Leidykla: "Tyto alba"    
Leidimo metai: 2015
Puslapių: 440

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Jurga Vilpišauskaitė "Du miestai ir sala", arba Tas nuostabus ir keistas pasaulis

Jurga Vilpišauskaitė "Du miestai ir sala. Trumpos istorijos iš Madrido, Niujorko ir Balio" - savito žanro kelionių ir potyrių esė. Neįsivaizduoju, prie kokio žanro šią knygą priskirti ir kokiose lentynose ją rasite knygynuose.

Daniel Keyes "Gėlės Aldžernonui", arba Įkalintas savame kūne

Nors Danielio Keyeso knyga "Gėlės Aldžernonui" kadaise pelnė Nebulos premiją kaip geriausias fantastinis romanas, tačiau šis titulas gąsdinti neturėtų. Fantastikos jame nedaug, tiesiog tai puiki knyga apie žmogaus galimybes ir žmoniškumą.

Rokas Flick "Šiaurės Sachara", arba Prūsijos karalystės žlugimas

Taip nuobodžiai prasidedančio romano turbūt dar neteko skaityti... Štai ką rašo Rokas Flick antrojoje knygos pastraipoje: "Vienas senovės prūsų, ankstyvųjų šio krašto gyventojų baltų, buvo vadinamos Aistmarėmis. Šis gėlas 838 kv. km ploto, 91 km ilgio ir 6-25 km pločio ežeras, tyvuliuojantis priešais Dancigo įlanką, iš rytų remiasi į Sembos pusiasalio pašonę..." Ir taip toliau, ir panašiai apie Kuršių neriją - Šiaurės Sacharą...