Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Varlam Šalamov "Kolymos apsakymai", arba Tamsioji žmonijos pusė

Neįtikėtina knyga - Varlamo Šalamovo "Kolymos apsakymai". Toks tikro antihumaniškumo pliūpsnis, šiek tiek pajudinęs prizmės, pro kurią žiūriu į pasaulį, stikliukus.

Varlamas Šalamovas (1907-1982) - rusų rašytojas, keliolika metų kalėjęs Sibire kaip politinis kalinys. Teistas, rodos, tris kartus, vieną kartą už tai, kad rašytoją, Nobelio premijos laureatą Ivaną Buniną pavadino rusų literatūros klasiku - I. Buninas buvo pabėgęs iš šalies, emigravęs į Prancūziją ir Sovietų Sąjungoje buvo nepageidaujamas.

"Kolymos apsakymus" rašytojas parašė jau laisvėje, grįžęs iš lagerių, jam gyvam esant Sovietų Sąjungoje jie išleisti nebuvo. "Kolymos apsakymai" pirmiausia buvo išleisti užsienyje be autoriaus žinios. Rašytojas tuomet parašė viešą laišką, piktindamasis tokiu nelegaliu publikavimu, pažeidžiančiu autoriaus valią ir teises. Po šito laiško daugelis kolegų nusisuko nuo jo, palaikę šį laišką atsiribojimu nuo "Kolymos apsakymų".

shalamov.ru
"Kolymos apsakymai" - trumpų istorijų rinkinys apie Sovietų Sąjungos lagerius Sibire. Kažkoks groteskiškas nerealus pasaulis, rodos, galintis egzistuoti tik popieriuje, tarsi kokie "1984-ieji". Bet ne - "Apsakymai" parašyti remiantis paties autoriaus patirtimi. Apie žiaurų, šaltą, abejingą pasaulį, paremtą vagių ir sadistų įstatymais.

"Apsakymuose" - daugybės žmonių keliais štrichais apmesti paveikslai: kalinių, laisvųjų, brigadininkų, viršininkų. Kolyma - ideali vieta žmogui atsiskleisti. Išryškėti žiaurumui. Arba - atvirkščiai - žmogiškumui.
Siaubinga matyti lagerį ir nė vienam žmogui pasaulyje nereikia pažinti lagerių. Lagerio patirtis - visikškai, iki paskutinės minutės, yra neigiama. Žmogus tampa tik blogesnis. Ir negali būti kitaip. Lageryje yra daug kas tokio, ko žmogus neturi matyti. Bet matyti gyvenimo dugną - dar ne visų baisiausia. Baisiausia yra tai, kad tą dugną žmogus pradeda visam laikui jausti savo gyvenime, kai jo moralinės nuostatos pasigaunamos iš lagerio patirties, kai vagių moralė taikoma laisvame gyvenime.
Po "Kolymos apsakymų" geriau suprantu rusų tautą ir tai, kas vyksta jų valstybėje šiuo metu. Taip lengvai ilgų tremčių, Sibiro, valymų, priespaudos, sunkmečių ir susidorojimų metų neištrinsi. Jei genetinė atmintis egzistuoja, tai rusai - gyvas šio reiškinio pavyzdys.
Išsilaisvinti - tai labai sunku. Kristas žinojo tai iš savo patirties. Žinojo, kaip tenka iš naujo mokytis gyventi, kaip sunku įžengti į kitų mastų, kitų dorovinių matų pasaulį, kaip sunku atgaivinti tas sąvokas, kurios gyveno žmogaus sieloje iki suėmimo. Ta pozicija buvo ne iliuzija, o kito, ankstesniojo, pasaulio dėsniai.
Pasak, autoriaus, lageris - didžiulis išbandymas, kurio neatlaikydavo 99 procentai žmonių. 

Į Sibiro lagerius etapais keliavo minios žmonių. "Stalino mirties dalgis" šienavo viską paeiliui, o apogėjų pasiekė per 1937 metų valymus, apie kuriuos rašo Karlas Schloegelis knygoje "Teroras ir svajonė".

Aš iki šiol galvoju - kam tuometinei valdžiai reikėjo šitaip nustekentų, sužlugdytų žmonių, šimtais tūkstančių tremiamų į "didelį aštuntadalio Sovietų Sąjungos dydžio akmeninį kalėjimą" - Sibirą. Netikiu, kad tie klipatos buvo ten laikomi vien tik dėl darbo jėgos. Nors ant Kolymos lagerio vartų buvo užrašas: "Darbas yra garbės reikalas, šlovės, šaunumo ir didvyriškumo reikalas". (Kur aš jau mačiau panašų užrašą?..)

Ką tie sukiužėliai Sibiro lageriuose galėjo naudingo nuveikti?.. Nors, panašu, arkliai "šiaurės sąlygomis ne tokie atsparūs kaip žmonės". Taigi - kam? Palaužti tautą, pasėti baimę ir įtvirtinti valdžią? Ar taip pasireiškė nevaldoma paranoja? Nes šimtų tūkstančių "liaudies priešų" fiziškai būti negalėjo... Juolab kad su didžiausiais priešais buvo susidorojoma iškart ir nesiterliojant.

"Kolymos apsakymai" parašyti puikiai, jautriai ir tuo pačiu su tam tikru abejingumu ir šaltumu - tai užgrūdinto, daug mačiusio ir patyrusio, atbukinto ir pavargusio žmogaus tekstas. 

Sudėtingas ir sunkus, bet vis dėlto - nuostabus kūrinys. Puikus leidimas su Ramūno Vaitkaus iliustracijomis ir nenudailintu maketavimu.

Įvertinimas: 5/5

Leidykla: "Briedis"    
Leidimo metai: 2015
Puslapių: 575
Originalo metai: pagal skirtingus šaltinius - 1972 arba 1978 m.
Originalo pavadinimas: "Колымские рассказы"

Komentarai

  1. Ant Aušvico vartų irgi buvo panašiai užrašyta: Arbeit macht frei (darbas išlaisvina)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Šokiravo knygos iliustracijos. Nesuprantu, visiškas pasityčiojimas, suzekintos a la šveiko istorijos karikatūros , gal jas piešė žmogus neskaitęs knygos, bet yra leidėjas. pasityčiojimas - šuriko nuotykių dvasioje

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Selma Lagerlöf "Portugalijos karalius"

SelmosLagerlöf romanas "Portugalijos karalius" buvo pirmas bandymas klausytis audioknygos. Aš sunkiai priimu garsinę informaciją: nesiklausau radijo, nelabai linkusi ir į muziką. Audioknygas vis atidėliojau, bet turiu pripažinti, kad tai puikus būdas multitaskinimui - "skaityti" dirbant dar ką nors.

Lauren Weisberger "Ir velnias dėvi Prada", arba Tuštybių mugė

Lauren Weisberger romanas "Ir velnias dėvi Prada" bei pagal šią knygą pastatytas filmas atskleidė madų žurnalo užkulisius: arogancija, neapykanta, pavydu paremtą gyvenimą, pilną pinigų švaistymo, vardinių drabužių ir tuštybės.

Francis Scott Fitzgerald "Didysis Getsbis", arba Kodėl didysis neatrodė toks didis?

F. Scott Fitzgerald "Didysis Getsbis". Taip, klasika. Taip, susipažinti reikia. Taip, skaityti verta. Ar patiks? Nebūtinai.