Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Erich Maria Remarque "Laikas gyventi ir laikas mirti", arba Sunku nustebinti

Paskutiniu metu man knygos nekelia emocijų - net nežinau, ar kalta esu aš pati, ar prastai pasirenku knygas. Emocijų nesukėlė ir Ericho Marios Remarque romanas "Laikas gyventi ir laikas mirti".

Tai - vadovėlinė klasika, gal šiek tiek primenanti Iano McEwano "Atpirkimą". Tipiškas egzistencializmo pavyzdys, duodantis daug darbo literatūrologamsir visokio plauko analizuotojams.

Veiksmas vyksta karo metu - daug lavonų, žudynių, purvo. Pagrindinis veikėjas Greberis iš fronto grįžta atostogų, bet jo gimtieji namai subombarduoti, o tėvų niekur nėra. Gimtajame mieste taip pat tvyro karo atmosfera: nuolatiniai bombardavimai, griuvėsiai, prieglaudos, chaosas municipalinėje sistemoje, žydų persekiojimai, konclageriai ir t.t. Taip išeina, kad Greberis nuo karo niekur nepabėga, tik iš dalies. Nors ir patiria jis trumpalaikę laimę, tačiau ji beprasmiška karo akivaizdoje.
- Jūs šypsotės, - tarė jis. - Ir esat toks ramus. Kodėl nerėkiate? 
- Aš rėkiu, - atsakė Greberis. - Tik jūs negirdite.
Mano santykį su knyga (ne tik mano santykį, iš esmės visą E. M. Remarque romano esmę) geriausiai nusako citata iš kitos, šiuo metu skaitomos Peterio Englundo knygos "Karo liūdesys ir grožis": "Žmogus negali neribotą laiką bijoti mirties arba nuolat galvoti apie jos artumą. Mūsų psichikai tai nusibosta, ir tas jausmas nustumiamas į šoną. Mačiau, kaip šalia manęs nušovė vyrą, bet toliau vadovavau artilerijos ugniai. Ar aš nejautrus? Ne, tik mane sunkiau nustebinti."

Nes aš suprantu, kad karo metu aukos neišvengiamos. Kitaip sakant, laikas gyventi ir laikas mirti.

Mano įvertinimas: 3/5

Leidykla: "Spindulys"    
Leidimo metai: 1992
Puslapių: 356
Originalo metai: 1954
Originalo pavadinimas: "Zeit zu leben und Zeit zu sterben"

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...