Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Erich Maria Remarque "Laikas gyventi ir laikas mirti", arba Sunku nustebinti

Paskutiniu metu man knygos nekelia emocijų - net nežinau, ar kalta esu aš pati, ar prastai pasirenku knygas. Emocijų nesukėlė ir Ericho Marios Remarque romanas "Laikas gyventi ir laikas mirti".

Tai - vadovėlinė klasika, gal šiek tiek primenanti Iano McEwano "Atpirkimą". Tipiškas egzistencializmo pavyzdys, duodantis daug darbo literatūrologamsir visokio plauko analizuotojams.

Veiksmas vyksta karo metu - daug lavonų, žudynių, purvo. Pagrindinis veikėjas Greberis iš fronto grįžta atostogų, bet jo gimtieji namai subombarduoti, o tėvų niekur nėra. Gimtajame mieste taip pat tvyro karo atmosfera: nuolatiniai bombardavimai, griuvėsiai, prieglaudos, chaosas municipalinėje sistemoje, žydų persekiojimai, konclageriai ir t.t. Taip išeina, kad Greberis nuo karo niekur nepabėga, tik iš dalies. Nors ir patiria jis trumpalaikę laimę, tačiau ji beprasmiška karo akivaizdoje.
- Jūs šypsotės, - tarė jis. - Ir esat toks ramus. Kodėl nerėkiate? 
- Aš rėkiu, - atsakė Greberis. - Tik jūs negirdite.
Mano santykį su knyga (ne tik mano santykį, iš esmės visą E. M. Remarque romano esmę) geriausiai nusako citata iš kitos, šiuo metu skaitomos Peterio Englundo knygos "Karo liūdesys ir grožis": "Žmogus negali neribotą laiką bijoti mirties arba nuolat galvoti apie jos artumą. Mūsų psichikai tai nusibosta, ir tas jausmas nustumiamas į šoną. Mačiau, kaip šalia manęs nušovė vyrą, bet toliau vadovavau artilerijos ugniai. Ar aš nejautrus? Ne, tik mane sunkiau nustebinti."

Nes aš suprantu, kad karo metu aukos neišvengiamos. Kitaip sakant, laikas gyventi ir laikas mirti.

Mano įvertinimas: 3/5

Leidykla: "Spindulys"    
Leidimo metai: 1992
Puslapių: 356
Originalo metai: 1954
Originalo pavadinimas: "Zeit zu leben und Zeit zu sterben"

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Selma Lagerlöf "Portugalijos karalius"

SelmosLagerlöf romanas "Portugalijos karalius" buvo pirmas bandymas klausytis audioknygos. Aš sunkiai priimu garsinę informaciją: nesiklausau radijo, nelabai linkusi ir į muziką. Audioknygas vis atidėliojau, bet turiu pripažinti, kad tai puikus būdas multitaskinimui - "skaityti" dirbant dar ką nors.

Nikas Kazandzakis "Graikas Zorba", arba Patriarchalinio gyvenimo garbinimas

Suprantu, kodėl Niko Kazandzakio knyga "Graikas Zorba" yra laikoma klasika, kodėl sulaukė ekranizacijų bei teatrinių pastatymų. Tai labai ryški knyga: sodrus tekstas, ryškūs charakteriai, spalvinga Kretos valstiečių ir darbininkų aplinka. Tačiau kaip kartais būna su klasika: supranti knygos vertę, bet ji tavęs vis tiek nepasiekia.

Ilfas ir Petrovas "Dvylika kėdžių", arba Kėdžių karštligė

Sėkmingas "Aukso veršio" debiutas mano skaitraštyje paskatino kuo greičiau imtis ir kitos tų pačių autorių - Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo - knygos "Dvylika kėdžių".