Erich Maria Remarque "Laikas gyventi ir laikas mirti", arba Sunku nustebinti

Paskutiniu metu man knygos nekelia emocijų - net nežinau, ar kalta esu aš pati, ar prastai pasirenku knygas. Emocijų nesukėlė ir Ericho Marios Remarque romanas "Laikas gyventi ir laikas mirti".

Tai - vadovėlinė klasika, gal šiek tiek primenanti Iano McEwano "Atpirkimą". Tipiškas egzistencializmo pavyzdys, duodantis daug darbo literatūrologamsir visokio plauko analizuotojams.

Veiksmas vyksta karo metu - daug lavonų, žudynių, purvo. Pagrindinis veikėjas Greberis iš fronto grįžta atostogų, bet jo gimtieji namai subombarduoti, o tėvų niekur nėra. Gimtajame mieste taip pat tvyro karo atmosfera: nuolatiniai bombardavimai, griuvėsiai, prieglaudos, chaosas municipalinėje sistemoje, žydų persekiojimai, konclageriai ir t.t. Taip išeina, kad Greberis nuo karo niekur nepabėga, tik iš dalies. Nors ir patiria jis trumpalaikę laimę, tačiau ji beprasmiška karo akivaizdoje.

- Jūs šypsotės, - tarė jis. - Ir esat toks ramus. Kodėl nerėkiate? 

- Aš rėkiu, - atsakė Greberis. - Tik jūs negirdite.

Mano santykį su knyga (ne tik mano santykį, iš esmės visą E. M. Remarque romano esmę) geriausiai nusako citata iš kitos, šiuo metu skaitomos Peterio Englundo knygos "Karo liūdesys ir grožis": "Žmogus negali neribotą laiką bijoti mirties arba nuolat galvoti apie jos artumą. Mūsų psichikai tai nusibosta, ir tas jausmas nustumiamas į šoną. Mačiau, kaip šalia manęs nušovė vyrą, bet toliau vadovavau artilerijos ugniai. Ar aš nejautrus? Ne, tik mane sunkiau nustebinti."

Nes aš suprantu, kad karo metu aukos neišvengiamos. Kitaip sakant, laikas gyventi ir laikas mirti.

Mano įvertinimas: 3/5

Leidykla: "Spindulys"    

Leidimo metai: 1992

Puslapių: 356

Originalo metai: 1954

Originalo pavadinimas: "Zeit zu leben und Zeit zu sterben"