Žiūriu dabar į Philipo Rotho "Portnojaus skundą" priešais save ir nežinau, ką apie ją rašyti. Tikrai gera knyga, deja, atgarsio savo dūšioje nerandu jokio. Net nesakau, kad nepatiko, tiesiog nepajutau jokio poveikio.
Tai romanas apie jauną žydą, kuris, gulėdamas ant psichologo kušetės, pasakoja savo gyvenimo istoriją, neurozes ir iškrypimus, įvykius ir auklėjimo metodus, atvedusius jį pas psichologą. Oi, ir gaila man to psichologo!
Ir gojus [ne žydus] derėtų laikyti žmonėmis! Juk ne visiems pasisekė gimti žydais. Ne visiems pasisekė taip, kaip mums. Parodykime jiems trupučiuką rachmones [gailesčio]. Nes aš pavargau, man jau bloga nuo amžino: gojų tas, gojų anas... Visa, kas bloga - gojų, visa, kas gera - žydų! Nejau nesuvokiate, mieli gimdytojai, iš kurių įsčių atsiradau, nejau nesuvokiate, kad mąstote kaip barbarai? Kad toks požiūris slepia baimę? Pirmoji priešybių pora, išmokta vaikystėje, buvo ne naktis ir diena, ne karšta ir šalta, o ne, tai buvo - gojai ir žydai! Bet, pasirodo, mieli gimdytojai, giminės ir draugai, susirinkę atšvęsti mano bar micvos, pasirodo, jūs mulkiai, siaurapročiai idiotai - o, kaip nekenčiu žydiškos jūsų siauraprotystės!
Ta pati tema - norinčio nutraukti savo kultūros bambagyslę, bet nepajėgiančio to padaryti žydo istorija - jau buvo girdėta anksčiau, kitose knygose (beje, labai įdomi tema), taip pat ir P. Rotho kitame romane "Apmaudas".
Paradoksas - "Apmaudas", nors gana nenuoseklus ir epizodiškas, patiko labiau, o "Portnojaus skundas", parašytas vos ne pagal vadovėlį, padarė mažesnį įspūdį. Parašytas ne man? Papuolė nelaiku? A, velnias žino...
Leidykla: "Kitos knygos"
Leidimo metai: 2012
Puslapių: 229
Originalo metai: 1969
Originalo pavadinimas: ""Portnoy's Complaint"
Komentarai
Rašyti komentarą