Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Andrius Tapinas "Vilko valanda", arba Patriotinė Vilniaus enciklopedija

Pagaliau perskaityta Andriaus Tapino "Vilko valanda". O skaityti buvo tikrai smagu.

Daug veiksmo ir atpažįstami nacionaliniai, lietuviški, vilnietiški motyvai, istorinių ir dabartinių realijų atsipindžiai. Ubagų balius, Vilniaus Rožė, Lietuvos nacionalsocialistų vadas, Vilniaus baziliskas, tepliotojas Solomonas ir kiti romane įgyja savo veidą, bet netampa neatpažįstami. Ir atpažinus juos darosi miela.

- Nesu pavaizduotas ant pinigo, kad visiems patikčiau, - atšovė Basanavičius ir šyptelėjęs paglostė vešlią barzdą.

Kas buvo smagiausia - A. Tapinas nutolo nuo lietuviškos literatūros tradicijos. Nėra jokių smūtkelių aprašymų, lyrinių nukrypimų, taip būdingų daugeliui lietuvių rašytojų, kurie, rodos, specialiai praeina nuobodaus rašymo kursus. Atvirkščiai - "Vilko valandoje" daug intensyvaus veiksmo ir nuotykių.
- Yra! Yra, utėle dervuota! - iš visų plaučių suriko Rickus. - Čečka, varyk! Vyrai, ruoškitės šuoliui! 
Vairininkas pasuko vairalazdę, kreipdamas dirižablį šonu. Užpuolimui vadovaujantis Gastonas Tiškus, dešionioji Rickaus ranka, vieną akimirką dvejojo - aklai šokti į audros debedį, pasiklaujant tik apskaičiavimais (jam tai atrodė savižudybė) ar nešokti, paskui čiupo vėjagaudžio, kurį buvo užsimetęs ant nugaros, virvę, riebiai nusikeikė ir puolė prie borto. Garsiai surikęs: "Duokit aukso, suskiai!", jis persivertė per bortą ir nėrė į nežinią. Jam iš paskos, gniauždami vėjagaudžių virves, iššoko dar aštuoni plėšikai.
Geras apipavidalimas. Nors reikėtų daugiau iliustracijų - tokių, kaip Basanavičiaus skrydis virš Vilniaus. Tada būtų reikėję ir mažiau aprašymų, kurių dabar gausu, nes nenusimanantį šitame žanre Lietuvos skaitytoją reikėjo supažindinti su stimpanku.

O štai komiksų nereikėjo - kam kartoti tą patį, kas ką tik buvo aprašyta. Bet aš ne prieš komiksus - A. Tapinas vietoj angliškos "Vilko valandos" versijos (apie kurią anglakalbiai skaitytojai atsiliepia labai nekaip) geriau būtų paleidęs į prekybą komiksų seriją apie stimpankinį Vilnių. Nes dabar versti anglakalbius skaityti apie Vilnių su visais jo reiškiniais, kad ir iš fantastikos srities, tiesiog nepadoru, kaip primygtinis pasiūlymas suprasti šeimyninį humorą.

Čia patriotinis skaitinys, net bukam aišku - patrioto rašytojo patriotams skaitytojams. Ir užsienio skaitytojams brukti šitą knygą buvo netoliaregiška. Nes atėmus iš šios knygos Vilnių su visais jo reiškiniais, nieko ten ir nebelieka.

Pasitelkęs savo PR dievo suteiktą dovaną į pagalbą, A. Tapinas tikrai būtų komiksus išreklamavęs ir paskatinęs pirkimus. Dar, žiūrėk, ne tik stimpanko, bet ir komiksų kultūrą Lietuvoje būtų atgavinęs. Ką ten atgaivinęs - sukūręs beveik nuo nulio. Aš tikrai būčiau pirkusi ir skaičiusi.

Įvertinimas: 4/5

Leidykla: "Alma littera"  
Leidimo metai: 2013
Puslapių: 536

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...