Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Marina Stepnova "Lazario moterys", arba Apie meilę ir kitus demonus...

Pagaliau su Marinos Stepnovos romanu "Lazario moterys" pralaužiau neemocingų skaitinių ledus. Patiko, įtraukė, buvo labai įdomu. Džiaugiuosi, kad leidyklos iškapsto tokius kitų šalių leidybos perliukus.

Tai 20 amžiaus Rusijos epas - nuo pat pradžios iki šių dienų. Jo centre - žydas Lazaris Lindtas, akademikas genijus, žmogus be praeities, išniręs iš niekur ir pasiekęs visko, kas buvo įmanoma sovietinėje Rusijoje. Ir visas romanas sukasi aplink jį, žmones, su kuriais jis susidūrė ir gyveno, moteris, kurias jis mylėjo ir kurių likimus sulaužė.
- O jūs ir nemirsite, Marija Nikitična, - ramiai pasakė Lindtas. - Jūs - tikrai ne. Aš pažadu. 
Jis švelniai suėmė jos mažą karštą ranką, priglaudė prie lūpų - jau ne pirmą kartą stulbinamas aromato: pusiaudienis, sklidinas saulėtų šiaudų ir prinokusių obuolių, mieguista įkaitusi palėpė, vogčiomis nuskinti nunokę bučiniai. Viskas susitvarkys. Viskas susitvarkys būtent šiame gyvenime, nes kito gyvenimo niekada nebūna.
Tai nėra romantiška istorija - greičiau tragiška. Ir dėl neatsakingų poelgių sulaužytų žmonių likimų, ir dėl visą šimtmetį besitęsusios tragiškos Rusijos istorijos.

Parašyta puikiai -  poetiškai, gražiai. Ir siužetas gerai sukonstruotas, personažai įtikinantys ir įdomūs. Tai toks perpintas, tirštas, gausus detalių ir šalutinių istorijų tekstas. Pabaiga, tiesa, saldokai romantizuota. Ir man pritrūko žinių apie Lindto praeitį: tai visgi - iš kur jis? Iš kur išniro tas utėlėtas vunderkindas?

Beje, labai panašu į Liudmilos Ulickajos "Kukockio kazusą". Labai. Tik M. Stepnovos tekstas sklandesnis.

Tiesa, rašytoja galėjo išsiversti be to koketavimo su skaitytoju. Jis išlindo tik poroje vietų, bet man buvo toks neskanus: "Jei netikite, pažiūrėkite Yandex'e". Koks dar Yandex'as, kai kalbama apie prieškarinę Rusiją? 

Mano įvertinimas: 4/5

Leidykla: "Tyto alba"    
Leidimo metai: 2013
Puslapių: 390
Originalo metai: 2011
Originalo pavadinimas: "Женщины Лазаря"

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...