Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Neil Geiman "Anansio vaikai", arba Dievo-voro nutikimai

Oi, Anansi, Anansi, iš afrikietiškų pasakų pažįstamas herojau... Koks man tavo gyvenimas šitoj Neilo Geimano knygoj buvo neįdomus...

Dėl N. Geimano kūrybos alpsta užsienio skaitytojai, alpo ir lietuvių tinklaraštininkai pasirodžius "Anansio vaikams". O man - pff, šnipštas... Nepatiko. 

Man rašytojo humoras pasirodė nejuokingas, siužetas - toks apynormalis. Personažai gal per daug stereotipiški, nepaisant to, kad rašoma apie voradievį Anansį. Anansis šiaip jau yra Afrikos pasakų personažas - gudrus ir klastingas voras, dažnai visus apgaudinėjantis ir skriaudžiantis kitus. Knygos anotacijoje lyg ir sakoma - Karibų. Na, gal ir Karibų taip pat...

Pagal siužetą, Anansis, voras-dievas, yra Storulio Čarlio, eilinio žmogelio, nuobodaus buhalterio, tėvas. 
- Jis nebuvo dievas, - švelniai tarė jis. - Dievai ypatingi. Mitiniai. Jie daro stebuklus. 
- Būtent. Negalėjome tau pasakyti, kol jis buvo gyvas, bet dabar jo nebėra, jokios žalos nebebus. 
- Jis nebuvo dievas. Jis buvo mano tėtis. 
- Gali būti ir vienas, ir kitas. Pasitaiko.
O dar yra ir brolis-nebrolis, kadaise magijos pagalba atskirtas nuo Čarlio. Žinoma, Čarlis gyvena nuobodų ir neįdomų gyvenimą, apie savo tėvo kilmę ir brolį nieko nežino, o po tam tikrų įvykių viskas nukrenta iš dangaus su griausmu. Gyvenimas visiškai pasikeičia, nežinia, ar į gerąją pusę. Chaosas ir realiame pasaulyje, ir kažkokiame paraleliniame dievų slėnyje.

Kai perskaičiau iki dievų pasaulyje vykstančios scenos, kai Čarlis susitinka keistus žmones-gyvūnus, supratau, ką man knyga primena. Žinot tuos amerikiečių mokyklose ir darželiuose statomus vaikiškus spektalius, kur vaikai stypčioja su kalakutų, medžių kostiumais ar nevykusiomis linkolniškomis barzdomis? Nebuvo taaaip smarkiai blogai, kaip tos teatro parodijos, bet tas ryškus amerikietiškos, ir ne itin skanios, kultūros atspalvis buvo jaučiamas gana smarkiai.

Kalbos stilius - lengvas. N. Geimanas - komiksų kūrėjas, scenaristas. Todėl tas stiliaus lengvumas jaučiamas, bet bendras įspūdis apie knygą toks meh, nors tikėjausi tikrai kažko šmaikštaus. 

Mano įvertinimas: 2/5

Leidykla: "Vaga"    
Leidimo metai: 2011
Puslapių: 384
Originalo metai: 2008
Originalo pavadinimas: "Anansi Boys"

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.

Arto Paasilinna "Kaukiantis malūnininkas", arba Puslaukinė siela

Gera pradėti metus su puikia knyga: Arto Paasilinnos "Kaukiančiu malūnininku". 

Ar lengva būti šventuoju, arba John Steinbeck "Mūsų nerimo žiema"

Tarp pomidorų džiovinimo ir uogienių virimo spėjau perskaityti "Mūsų nerimo žiemą". Čia buvo antrasis mano susitikimas su knyga: pirmąją, naujo leidimo, dar praeitais metais "suskaitė" šuo, antrąją, 9-ojo dešimtmečio leidimo, neseniai išsimainiau su knygoholikų klano nare. Puiki talentingo rašytojo knyga.  Nors knygą Steinbeck'as parašė 1961 metais, tai gali būti bet kurio dešimtmečio istorija - iki pat dabar. Beveik nėra nuorodų į konkretų laikmetį, nėra aprašymų, tiksliau jie minimalūs. Knyga sudaryta iš dialogų, kurie,  beje, ne knygiški, o lyg iš šnekamosios kalbos: trumpi, šmaikštūs. Visa kita, kas ne dialogai, - Iteno Houlio (pagrindinio veikėjo) kontempliacijos, dažniausiai gimstančios slaptame, jam vienam žinomame Kampe.  Atėjau į Senąjį uostą. Pasakyti sudie? Kam? Nežinau. Negalėjau prisiminti. Rodos, norėjau eiti į savo Kampą, bet kiekvienas prie jūros augęs žmogus žino, kad dabar potvynis, ir mano Kampas užlietas tamsių vandenų.  Istor...