Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

J. M. Coetzee "Barbarų belaukiant", arba Barbarų medžioklė

J. M. Coetzee

J.M. Coetzee romanas "Barbarų belaukiant" vertas kiekvieno Nobelio premijos balso, atiduoto už šį rašytoją. Ši premija J.M. Coetzee buvo įteikta 2003-aisiais.

Romano veiksmas vystosi neįvardintos Imperijos pasienyje. Veiksmo vieta - nežinoma. Ji galėtų būti ir Afrikoje, ir Arabijos pusiasalyje, man labiausiai tikėtinos Centrinės Azijos stepės.

Tai savotiška distopija, kur civilizacija šiek tiek regresavusi į primityvesnį gyvenimo būdą nei šiandienos, tačiau biurokratinis mechanizmas net, sakyčiau, pakilęs į aukštesnį lygį. Imperijos valdininkai, susiskirstę pagal hierarchiją, kariuomenė, tyrimai, ataskaitos, dokumentacija... 

Skurdžios ir atšiaurios Imperijos pasienio žemės ribojasi su barbarų žemėmis. Imperijos centre biurokratijos branduolys užkūręs mechanizmą dėl tikėtino barbarų pavojaus - neva kyla neramumai, ir barbarai gali bandyti užimti Imperijos pakraščius. Nors čia, pasienio mieste, tokios grėsmės niekas nejaučia.

Romano herojus - vietinis miestelio teisėjas. Jis pats tampa kaliniu ir Imperijos priešu po to, kai jį sutrikdo barbarų tardymai, kankinimai ir požiūris į juos. Mane visuomet stebindavo, kaip noriai žmonės imasi/imdavosi kankinti ir kokių rafinuotų kankinimo prietaisų bei būdų buvo sugalvoję per visą istoriją. Dar labiau stebina absurdiškos išvados, kurias padarydavo kankintojai. Juk gelbėdamas save pasakysi bet ką... Tereikia prisiminti raganų medžioklę.

Betikslis žiaurumas pažadina ir teisėjo sąžinės balsą.
- Atleiskit, jeigu mano klausimas pasirodys akiplėšiškas, bet būkit malonus, pasakykit, kaip jūs galite po to valgyti , po to... kai pasidarbuojate su žmonėmis? Aš visada to save klausdavau, kai turėdavau reikalą su budeliais ir panašiais į juos žmonėmis. Palaukite! Išklausykit iki galo, aš kalbu nuoširdžiai, jūs net neįsivaizduojate, kiek man kainavo apie tai prabilti, nes jūs keliat man šiurpą, neverta nė aiškinti, esu tikras, jūs ir pats suprantat. Ar jums lengva po to nuryti kąsnį? Įsivaizduoju, kad po to kyla noras nusimazgoti rankas.
Romanas man buvo panašus į Kobo Abės knygą "Moteris smėlynuose" - ta pati šalta totalitarinė logika. Nesvarbu, ar tai būtų violetinšvarkis Imperijos valdininkas, ar beveik smėlio palaidoto kaimo patriarchų komitetas. O atmosfera šiek tiek net panaši į Cormaco McCarthy "Kelią".

Barbarai šiame J.M. Coetzee romane - labiau įsivaizduojami, nei realūs. Nėra jokios akivaizdžios grėsmės ar susidūrimų su jais. Jie neneša nei blogio, nei gėrio. Tai - simbolis. Įsivaizduojamų baimių, sąžinės balso, totalitarinės sistemos absurdiškumo. Dėl to ir pavadinimas ne "Barbarai", o "Barbarų belaukiant".

Labai aktualiai man šie barbarai susiskaitė - turint omenyje vis nesibaigiančią pabėgėlių krizę. Kalbant apie pabėgėlius draugijoje, iškart galima pamatyti, kas ir kaip galvoja. 

Barbarai romane - savotiškas testas romano žmonėms. Sveikos nuovokos, padorumo ir žmoniškumo testas.

Mano įvertinimas: 4/5

Leidykla: "Baltos lankos"    
Leidimo metai: 2013
Puslapių: 207
Originalo metai: 1980
Originalo pavadinimas: "Waiting for the Barbarians"

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

V. E. Schwab "A Darker Shade of Magic", arba Sluoksniuotas magiškas Londonas

Po "Hario Poterio" man norėjosi dar magijos. Todėl ėmiausi jau senokai Booktube šmėkščiojančio V. E. Schwab fantazy romano "A Darker Shade Of Magic"/"Tamsesnysis magijos atspalvis". Ir jis, pasirodo, tikrai tikrai puikus.

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.

George Orwell "Lapok, aspidistra", arba Ko vertos menininko kančios?

Po truputį atrandu kitokį George Orwellą. Ilgą laiką jis buvo dar mokykloje skaityto "Gyvulių ūkio" autorius, ir viskas... "Gyvulių ūkis" taip pat puiki knyga, bet pernai atradau Orwellą iš naujo - su autobiografine knyga  "Dienos Paryžiuje ir Londone" . Ir štai neseniai knygyne užmačiau šį naują, pernai išleistą romaną "Lapok, aspidistra". Apžiūrėjau ir padėjau, bet po to nesusilaikiau ir parsisiunčiau internetu.