Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Jens Christian Grondahl "Spalio tylėjimas", arba Prusto antrininkas

Jens Christian Grondahl

Jenso Christiano Grondahlio romanas "Spalio tylėjimas" - toks gražus, kad vėliau net pasidaro nuobodu.

Tai intelektualus romanas apie vienatvę dviesę. Pagrindinį veikėją netikėtai palieka žmona, o tai puiki proga jam apmąstyti savo gyvenimą, santuoką, ryšius su kitomis moterimis ir šeima.
Visus tuos metus, kai buvome šeima, ir dabar, vaikams pradėjus veržtis iš jos rato, judėjome kartais pagal nervingą, kartais pagal ramią, bet visada - pagal lanksčią choreografiją, per dienas susitikdami, išsiskirdami ir vėlei susitikdami. Visi tie karštligiški rytai išleidžiant vaikus į mokyklą ir visi įtempti vakarai taisant vakarienę buvo daugiau ar mažiau to paties baleto kartojimas su vos pastebimais pakeitimais, kai sukiodavomės apie vienas kitą spėte nuspėdami partnerio judesių brėžinį.
Gražu, nudailinta, intelektualu, prasminga. Galbūt kažkuo panašu į Prustą - lėtą, ramų ir, deja, nuobodų pasakojimą. Tik Prustui minčių srautą sukelia pyragėlio kąsnis, o "Spalio tylėjimo" herojui - žmonos išėjimas. 

Viskas taip nudailinta, kad jau į antrąją pusę mano susidomėjimas pradėjo blėsti. Ir antroji knygos dalis man praėjo kaip pro rūką. Mano smegenims tiesiog trūko iššūkio.

Nesiūlau knygose ieškantiems pramogų, nuotykių ir kraujo varinėjimo. Siūlau mėgstantiems skaityti lėtai besimėgaujant kiekvienu žodžiu.

Mano įvertinimas: 3/5

Leidykla: "Alma littera"    
Leidimo metai: 2013
Puslapių: 238
Originalo metai: 1996
Originalo pavadinimas: "Tavshed i Oktober"

Komentarai

  1. Tai intelektualus romanas apie vienatvę dviesę. - Išsitaisykite gramatines klaidas (paskutiniame žodyje).

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...