Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Jeannette Walls "Neprijaukinti arkliai", arba Moteris su spalvinga biografija

Jeannette Walls

Romanas "Neprijaukinti arkliai" - tai rašytojos Jeannettės Walls duoklė jos močiutei, stipriai asmenybei. Tai neįtikėtina moteris su spalvingu gyvenimu, o romanas - laisva forma atpasakota močiutės biografija.

Pagrindinė herojė - Lilija - priminė man mano senelį. Kietas buvo tas mano diedukas, gyvenimo mėtytas, ir istorijų papasakoti turėjo turbūt tiek pat, kiek ir romano herojė. Gaila, kad neturėjau tokios močiutės - turint tokį stiprų moters pavyzdinį modelį prieš akis, mano pačios gyvenimas turbūt būtų nugyventas kitaip.

Rašytojos močiutė gyveno prieškario Amerikoje. Drąsi, stipri, naginga, protinga, nenuolaidi, taisyklėms nebijanti pasipriešinti moteris. Mokytoja, arklių prajodinėtoja, lakūnė, kontrabandinio alkoholio prekiautoja, ūkininkė, žmona, motina, močiutė. Labai patiko jos feministinis požiūris, nors apie tokį judėjimą, kaip feminizmas, ji tikriausiai net nebuvo girdėjusi. Jos gyvenimas - tai feministinių idėjų pritaikymas praktikoje.
Maniau turinti dvi galimybes: likti rančoje arba bandyti pačiai kabintis į gyvenimą. Likti rančoje, vadinasi, susirasti vyrą arba tapti senmerge teta, auginančia Dorotėjos ir Basterio vaikus, kurių jiedu netrukus turėjo susilaukti. Dar nesulaukiau nė vieno pasiūlymo tekėti, todėl jei sudėjusi rankas sėsėsiu ir lauksiu kokio princo, galiu sulaukti panašaus likimo kaip ta virtuvės kamputyje tūnanti ir bulves skutanti senmergė. Pačiai kabintis į gyvenimą reiškė išvykti ten, kur jaunoms netekėjusioms moterims yra galimybė susirasti darbo. Santa Fė ir Tuksonas buvo tik švarūs žemdirbių miesteliai, vargiai galintys pasiūlyti kokių galimybių. Norėjau traukti ten, kur tų galimybių būtų daugiausia, ir tiesiai prieš akis vertųsi ateitis. Svajojau nusigauti į miestą, kur virte verda gyvenimas.
Parašyta labai paprastai: aiškia, suprantama kalba, kaip tikriausiai ir kalbėtų toji močiutė. Ir ta kalba tokia gyva ir aštri, nors ir labai paprasta. Romanas papasakotas šiek tiek fragmentiškai, tačiau tai suprantama - anūkė pasakojimus apie močiutę susirankiojo po truputį, mat ji mirė, kai autorė buvo vos aštuonerių, ir pati rašytoja jau daug ko neprisiminė.

Nuvylė pabaiga: į pabaigą romanas pradėjo ristis žemyn kartu su Lilijos dukters Rozmari gyvenimu (rašytojos mamos). Ir pabaiga - tokia praskydusi. Kitaip sakant, pasibaigia daugtaškiu, o ne tašku.

Mano įvertinimas: 4/5

Leidykla: "Vaga"    
Leidimo metai: 2012
Puslapių: 328
Originalo metai: 2009
Originalo pavadinimas: "Half Broke Horses"

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...