Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Kristin Hannah "Lakštingala", arba Karinė melodrama

Kristin Hannah

Kristin Hannah "Lakštinga" - 2015-ųjų "Goodreads Choice Award" laimėtoja. Lengvos nuotykinės, moteriškos literatūros (vadinamojo chick-lit'o) kūrėja ėmėsi neįprastos sau temos ir žanro. Romanas pasakoja apie II pasaulinį karą Prancūzijoje. Istorija sukalta neblogai, tačiau chick-lit'o atspalvių liko.

Suprantu, kodėl šis romanas laimėjo "Goodreads'ų" istorinės grožinės literatūros kategorijoje, o įvertinimas šioje svetainėje - net 4,53. Nors skaitę daugiau nei vieną knygą apie karą šiai daugumai vertintojų turbūt nepritartų.
- Tu per daug skaitai, - tarė Kristofas, kramsnodamas šiaudą. - Kas čia - meilės romanas? 
Ji pasirideno jo link, su trenksmu užvertusi knygą. Ji buvo apie Editą Kavel, Didžiojo karo seselę. Didvyrę. 
- Galėčiau būti karo didvyrė, Kristofai. 
Jis nusijuokė: 
- Mergina? Didvyrė? Nesąmonė. 
Izabelė staigiai šoktelėjo ant kojų, trūktelėjusi savo skrybėlaitę ir baltas pirštinaites. 
- Nesiusk, - tarė jis šypsodamasis. - Aš tiesiog pavargęs nuo tų kalbų apie karą. Ir juk tiesa, kad moterys kare visiškai nenaudingos. Jūsų darbas - laukti mūsų sugrįžtant. 
(Vertimas mano)
Istorija sukalta gerai - dvi seserys karo akivaizdoje ir įsisiūbavęs pasipriešinimas okupuotoje Prancūzijoje. Viana ir Izabelė, dvi jaunos moterys, anksti netekusios motinos, pamestos tėvo, vaikystę praleido internatinėse mokyklose. Tad jos susiduria ne tik su karo baisumais, bet kovoja ir su savo demonais: vienatve, meilės stoka, ilgesiu, noru pritapti.

Svajoklė Izabelė įsipainioja į pasipriešinimo judėjimą, o Viana turi savų bėdų vokiečių okupuotame kaime, jų tėvas - niūrus ir mažakalbis, pagalbos iš jo nesulauksi. Aišku, ne viskas taip, kaip iš pradžių atrodo. Sakykim tiek, kad kiekvienas šioje knygoje turi savų paslapčių ir savaip pelnosi karmos taškus.

Gaila, bet buvo nuspėjama. Taip pat gaila, kad stiliaus prasme rašytoja nieko naujo nepasakė. Tas pabodęs praeities/dabarties sugretinimas... Yra manipuliacijos skaitytojų jausmais. Ir meilė - ji tokia sentimentali, saldi ir naivi. Ir rašymo stilius toks melodramatiškas. Turbūt toji melodrama mane labiausiai ir atstūmė.

Nors karo atmosfera aprašyta tikrai gerai, istoriškai tiksliai, yra stiprių vaizdų.

Romanų karo tematika yra daugybė, ir "Lakštingala" - na, būsiu atvira, ji neišsiskira iš tos gausos. Kol kas romanas ant bangos, o vėliau jį užgoš kitos knygos.

Jei patinka moteriškas rašymo būdas, sentimentalumas ir melodramos, jei esate chick-lito gerbėjai - šis romanas kaip tik jums, net ir ašarą išspausit. Jei ieškote stiprios grožinės literatūros ar gero karinio romano, tuomet ieškokite kitur.

Beje, skaičiau angliškai, bet, pasirodo, lietuviškai romaną ką tik išleido "Jotema".

Mano įvertinimas: 3,5/5

Leidykla: "St. Martins Press"    
Leidimo metai: 2015
Puslapių: 440
Originalo pavadinimas: "The Nightingale"

Komentarai

  1. Atsakymai
    1. Kažkaip nepasibaisėjau šituo romanu. Esu skaičiusi ir blogesnių. Man tik tas banalumas ir sentimentalumas trukdė.

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...