2011 m. rugpjūčio 17 d., trečiadienis

"Mūsų laikais taip nebuvo..." arba R. Granauskas "Šunys danguje"

Prieš kurį laiką papuolė į rankas (į akis, jei tiksliau) Romualdo Granausko trijų apysakų knygelė "Šunys danguje". Nedidukė, "susiskaitė" greitai, granauskiškai be išvedžiojimų parašyta. Nepatiko. 

Neduok die, jokiu būdu neneigiu R. Granausko indėlio į kultūrą ar "Gyvenimo po klevu" bei "Duonos valgyojų" vietos lietuvių literatūros hierarchijoje. Beje, pagal neseniai paskelbtus duomenis: pernai bibliotekose vienas skaitomiausių rašytojų buvo būtent R. Granauskas, o "Gyvenimas po klevu" - populiariausia knyga.

Vis dėlto naujoji knygutė neturi tokios jėgos kaip jo senieji kūriniai. Čia tiesiog girdžiu seną žmogų murmant. 

Būtent tas senio bambėjimo įspūdis nepalieka skaitant apysakas. Tiesiog matau tarp eilučių parašytas frazes: "...ir kur ritasi pasaulis", "mūsų laikais taip nebuvo", "mes gyvenome kitaip"... Didaktinis, nemalonus tonas nepaliko man gero įspūdžio. 

Pasak autoriaus, šių laikų gyventojai nebeturi moralinių vertybių, ir viskas, kas geriausia, liko praeityje. (Beje, tas pats požiūris yra išreikštas ir "Gyvenime po klevu", tik knyga emociškai daug stipresnė nei šios trys apysakos kišeninio tipo knygutėje.) 

Tipiškas seno žmogaus požiūris. Šį įspūdį dar labiau sustiprina autobiografiniai motyvai bei lietuviškoji/senamadiškoji pasaulėžiūra.

"Kai taip ramiai, ilgai, neskubėdamas skaitai, laikas tartum sustoja, o gal tik pasitraukia kažkur į šoną, į ramybę ir spengiančią tylą. Ar tu jo nebejauti, ar jis nebejaučia tavęs, panirusio į skaitymą lyg po kokiu šiltu žalsvu vandeniu?.." 
Jauniems žmonėms šios knygos skaityti ir nepatariu, pakaks "Gyvenimo po klevu", kuris, manau, tebėra mokymo programose. Po "Šunų danguje" tik dar labiau sustiprės noras ignoruoti lietuvių literatūrą. 

Manau, ši knyga tikrai tiks tiems, kuriems 50+ arba fanatiškai žvelgiantiems į visą lietuvių rašytojų kūrybą.   

Žodžiu, nieko naujo rašytojas nepasakė - nei turinio, nei formos prasme. Jis tęsia toliau savo rašymo tradicijas, kurių gijos tęsiasi iš sovietmečio bei agrarinės kultūros.

"Ąžuolas nemoka lankstytis taip kaip karklas."
R. Granauskas bando rašyti apie aktualias mūsų dienų problemas (auklėjimo spragas, naujuosius lietuvius), tačiau, gaila, bet išvedžiojimai sentimentalūs, netgi juokingai naivūs, senamadiški ir vis pereina į pasakojimą apie save, ne apie laikmetį: "O aš buvau toks... Darydavau taip..." 

Taip rašytojas, susitapatinęs su savo sukurtu personažu, lieka izoliuotas paežerės sodyboje, kur laikas  sustojęs, ir, rodos, kalba kažkokia sena mirusia kalba, kurios aš, deja, nebesuprantu.

 Mano įvertinimas (penkiabalėje sistemoje): hmmm, na, tarkim 3.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą