Knygoholikės užrašai

Skeptiškai žiūriu į rusų rašytojų kūrinių ekranizacijas ar spektaklius, sukurtus ne pačių rusų ar bent gimusių/gyvenusių Sovietų Sąjungoje. Nemoka suvokti koks sotus amerikietis ruso sielos virpesių. Ir visi kūriniai (spektakliai, filmai, knygos) tampa tik vidutiniokiška iliustracija.  Knygos apie puikius rašytojus taip pat turi būti parašytos puikiai. Jei tik pavyksta tik vidutiniškai - geriau jų apskritai neleisti arba paversti į kokią monografiją.  Taip atsitiko ir su šia knyga - Jay Parini "Paskutinė stotis" apie paskutiniąsias Levo Tolstojaus gyvenimo dienas. Silpnokas romanas, tai apie jį trumpai.  Skaityti šį romaną patariu tiems, kurie nežino ir nori sužinoti daugiau apie rusų literatūros legendą - jis buvo prieštaringa asmenybė, ištvirkėlis, lošėjas ir asketas, grafas mužiko palaidine... Autorius (amerikietis anglų kalbos profesorius) smulkmeniškai aprašė paskutiniuosius Tolstojaus gyvenimo metus dvarelyje Jasnaja Polianoje, Teliatnikų kaime, kur buv...

Šiandien pasiknisau savo keliasluoksnėse knygų lentynose. Padėliojau kaip kortas ir atsirinkau, ką noriu greitu laiku perskaityti. Kitos knygos dar šiek tiek tegul paliūdi sekcijoje, o štai šias atsidėjau į atskirą krūvelę: o J.Hašekas "Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai" o K.Vonnegut "Galapagai" o Dž.Golsvortis "Forsaitų saga" o B.Vian "Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų" o W.Burrough "Nuogas kąsnis" o R.Bradbury "Marso kronikos" o J.Goebel "Kankinkite artistą" o R.Matheson "Aš esu legenda" Dar laukia iš bibliotekos parsinešti: o K.Ostergren "Gangsteriai" bei o R.Šerelytė "Mėlynbarzdžio vaikai". Na, ir dar esu bibliotekoje laukiančiųjų eilėje perskaityti "Silva rerum"... Gal kada nors eilė ateis...

Juoda linija, balta linija, bloga knyga, gera knyga... Taip jau man su knygomis pastaruoju metu pasitaiko. Neseniai per vargus perskaičiau "Žuvusiųjų slėnį", o po to į rankas pateko Džonatano Safrano Foerio knyga.  Apie ką? O gi apie žydus, antisemitizmą, holokaustą. Pasigardžiuodama suskaičiau. Apie holokaustą retai kas rašo taip neįprastai. Be jokių tiesioginių gąsdinimų. Knyga parašyta šmaikščiai, lengvai, ironiškai, tik kartais jaučiamas švelnus liūdesys. Gal net šiek tiek priminė B. Sruogos "Dievų mišką". Patinka tokios knygos, kai tikroji prasmė, šiuo atveju - holokausto siaubas bei graudi šios tautos istorija, atsiskleidžia kažkur giliau po puslapių sluoksniais, o ne tiesiogiai drebiama į akis.  Dažniausiai apie žydus mąstome stereotipiškai. Verslūs, sukti, šykštūs, godūs, turtingi, nepamirštantys pabrėžti savo nuskriaustosios tautos statuso... Šioje knygoje žydai yra kitokie: mylintys, kuriantys, išprotėję, erotiški, jausmingi...      Tai - ...

Jergau, kaip ilgai aš skaičiau šitą knygą. Tikėjausi, kad ji bus bent kažkas panašaus į Juano Carloso Arce "Klajoklę Gojos dvasią". Bet labai nusivyliau. Skaitant asmenybė spėjo susidvejinti. Pirmoji Aš sako: "Tu tik pažiūrėk, kiek enciklopedinių žinių ir faktų", o antroji Aš atšauna: "Jei norėčiau sausų faktų, wikipediją paskaityčiau..."  Ir jaučiu, kad linkstu prie antrosios... Taip, "Žuvusiųjų slėnis" - intelektuali knyga, taip, čia daug faktų apie Ispanijos istoriją bei dailininko Francisko Gojos gyvenimą, taip, yra atspaustos dailininko paveikslų reprodukcijos, taip, kokybiškas leidimas... Bet... Toks įspūdis, kad rašytojui buvo mokama už raidžių kiekį: išvardijamos datos, karališkosios šeimos nariai su visa dvidešimčia vardų pagal ispanišką tradiciją, Gojos gyvenimo faktai, 1975 m. mirusio Ispanijos diktatoriaus ligos istorija... O originalaus teksto - gal tik koks penktadalis knygos.  Istorija vystosi dviejose laiko plokštumose: 2...

Vakar po kelerių metų pertraukos grįžau į biblioteką. Kelerius metus išsiverčiau be jos paslaugų, paskutinį kartą turbūt ten buvau, kai dar studijavau. O tai buvo senokai. Taigi, vakar užsiregistravau į Gargždų miestelio, kur neseniai atsikrausčiau, J. Lankučio biblioteką. Bibliotekininkė maloni ir paslaugi, jauku, sutvarkyta, žmonių mažai (nors paskutinį komplimentą vargu ar galima pavadinti teigiamu bibliotekos bruožu)... Abonemento salė, tiesa, mažoka. Ir knygų ne per daugiausiai... Dauguma, žinote, raštai, maironiai, sluckiai... Bet radau keletą knygų, kurių norėjau: Šerelytės "Mėlynbarzdžio vaikus", Ostergren "Džentelmenų" tęsinį ir porą kitų. Užsirašiau į "Silva rerum" laukėjų eilę. Dar kada nors reikėtų iki Klaipėdos nuvažiuoti, į I. Simonaitytės biblioteką. Graži, suremontuota, su moderniu, erdviu priestatu. Po remonto ten esu buvusi tik porą kartų darbo reikalais. Gera būtų ten sugrįžti kaip skaitytojai. Kuo naudinga biblioteka? Tuo, kad ...

Jau seniai mano mintyse sklandė klausimai, kaip ir kodėl knygos tampa bestseleriais? Kaip tapti populiariu autoriumi? Populiarus nebūtinai reiškia geras, bet užtat garantuotos nemenkos pajamos ir šlovė. Kaip gimsta tokie rašytojai kaip J. K. Rowling, D. Brown, N. Roberts ir kt? Apie tai rašo  delfi.lt . Tiksliau portalas nukopijavo žurnale "Valstybė" publikuotą straipsnį. Keletas patarimų pradedantiesiems grafomanams. Keletas pavardžių. Keletas pavyzdžių. Ar iš tiesų perkamiausios knygos geriausios? O jei tik tai gražiai įrišta knyga su 200 tuščių lapų? Straipsnis įdomus, tik patarimų galėjo būti daugiau :) Gal reikės ir man pabandyt tokį verslo planą... Geriau "kepti" knygas dėl pinigų negu nei prie stoties parsidavinėti ar bankus plėšti. 

Perskaičiau Jurgos Ivanauskaitės "Miegančių drugelių tvirtovę". Pagal šį romaną režisierius A. Puipa stato filmą, artėja jo premjera. Rodos, premjera bus 2012 m. sausio mėnesį.  Romanas - apie sekso vergiją. Tai, ką skaitome trumpose laikraščių žinutėse ar matome socialinėje reklamoje (tokia kaip "Tave parduos kaip lėlę") apie geltonkases lietuvaites, glamonėjamas užsieniečių už pinigus, sugulė į knygą. Pamačiau sekso vergijos užkulisius ir aiškią rašytojos nuomonę. Matau, kad J. Ivanauskaitę jaudino ši tema, ji ėmėsi jos išsamiai, o ne paviršutiniškai.  Todėl knyga gyva, aprašomos merginos įtikinamos, istorijos realistiškos. Ir žiaurios...  Parsiradusi namo, tučtuojau paklausiau Lino, ar jam nekyla įtarimų, kad mūsų dukra Anglijoje gali dirbti prostitute. Jis atšovė, kad kliedžiu. Tačiau mane ėmė kamuoti klaikus nerimas dėl Violos. Skambinau dukrai bent tris kartus, bandžiau įsiklausyti, kokioje aplinkoje ji sukasi, tačiau neišgirdau nei erotiškos muz...

Ačiū dievui, kad man šiandien nereikėjo į mokyklą... Jau seniai nebereikia. Nekenčiau mokyklos. Dabar esu laisva kaip vėjas nuo mokyklinės disciplinos, pareigų ir monotonijos. Bet gyvenime disciplina reikalinga. Tik kai niekas neverčia, kartais sunku save įtikinti atlikti tą ar aną darbą. Taigi, ką planuoju rudeniui: o nepirkti naujų knygų. Kad ir kaip tai ironiškai skamba Tarptautinę žinių dieną... Tačiau knygų lentynos pilnos neskaitytų knygų, norimų skaityti knygų sąrašas nesitraukia, tik ilgėja, o biudžetas liepia susiimti. Na, šis pasižadėjimas negalios knygų mainams; o iš naujo "atrasti" biblioteką. Bibliotekoje nesilankiau jau keletą metų, kol kas išsiversdavau, bet turbūt laikas ten sugrįžti tarsi dukrai paklydėlei; o nufotografuoti rudenį; o pasisodinti tulpių; o išsikasti kardelių svogūnėlius; o peržiūrėti serialo "Mad men" visus sezonus; o atsidaryti vasarą virtos uogienės stiklainiuką (šiemet "užsiciklinau" ant uogienių virimo: ob...