2011 m. rugsėjo 20 d., antradienis

Romanas-enciklopedija, arba Carlos Rojas "Žuvusiųjų slėnis"

Jergau, kaip ilgai aš skaičiau šitą knygą. Tikėjausi, kad ji bus bent kažkas panašaus į Juano Carloso Arce "Klajoklę Gojos dvasią". Bet labai nusivyliau. Skaitant asmenybė spėjo susidvejinti. Pirmoji Aš sako: "Tu tik pažiūrėk, kiek enciklopedinių žinių ir faktų", o antroji Aš atšauna: "Jei norėčiau sausų faktų, wikipediją paskaityčiau..." 

Ir jaučiu, kad linkstu prie antrosios... Taip, "Žuvusiųjų slėnis" - intelektuali knyga, taip, čia daug faktų apie Ispanijos istoriją bei dailininko Francisko Gojos gyvenimą, taip, yra atspaustos dailininko paveikslų reprodukcijos, taip, kokybiškas leidimas... Bet... Toks įspūdis, kad rašytojui buvo mokama už raidžių kiekį: išvardijamos datos, karališkosios šeimos nariai su visa dvidešimčia vardų pagal ispanišką tradiciją, Gojos gyvenimo faktai, 1975 m. mirusio Ispanijos diktatoriaus ligos istorija... O originalaus teksto - gal tik koks penktadalis knygos. 

Istorija vystosi dviejose laiko plokštumose: 20 a. 8 dešimtmetyje, kai rašytojas Sandras rašo romaną apie Gojos gyvenimą, ir 19 amžiaus pradžioje, kuomet gyveno dailininkas Goja. Kokią nors istoriją išgyvena Goja, po to ta pati istorija pakartojama kitame skyriuje, bet ją neva dabar aprašo rašytojas Sandras... Po to lyg tarp kitko kur nors trečią ar ketvirtą kartą išlenda ta pati istorija...

Kartais enciklopedijų straipsniai rašomi įdomiau nei ši knyga. 

Va, pavyzdys: aprašomi Gojos paveikslai, rodosi, kad nukopijuotas tekstas iš kokio menotyros žurnalo, tiksliau meno aukciono bukleto: 
Visi trys eskizai skirtingo dydžio. Drobė "Šventojo Izidoriaus slėnis: yra 0,44 pločio ir 0,94 aukščio. "Koplytėlė" kur kas mažesnė, beveik kvadratinė, 0,42 pločio ir 0,44 aukščio. "Pusryčiai" - mažiausias iš visų trijų eskizų: 0,41 pločio ir 0,26 aukščio. 
Ir panašiai apie žymiausius dailininko paveikslus... 

O kur dar karališkosios šeimos smulkmeniškas aprašymas. Iš kažkur atsiranda garsių Ispanijos matadorų gyvenimo istorijos... Ir taip toliau, ir taip toliau... 

R. Č. nuotr.
Tai buvo atgijęs anas bulius, kurį nutapiau vos tik išsikapstęs iš ligos, atėmusios man klausą. Tai buvo iš mano košmarų atėjęs mirties bulius, - kurio aš su laikrodžiu rankoje laukiau vidury arenos, - įstumtas tenai tų, kuriuos išdrįsau pradėti ar smerkti. Degančios juodos kaip agatas Barzdočiaus akys įsmigo į manąsias, lyg jis būtų bandęs mane pažinti. Šviežias Pepės Iljos kraujas sruvo ragu ir lašėjo ant kairiosios buliaus kanopos. 
Skaičiau iki galo. Norėjau pažiūrėti, kaip baigsis šis enciklopedinis straipsnis. Istorija išvis susipainiojo: pasirodo, kad apie herojų, kuris rašo romaną apie Goją, kažkas irgi rašo romaną. Visiška painiava. 

Toks įspūdis, kad romanas buvo proga pakalbėti apie niekingą Ispaniją, pilną neapykantos, kraujo troškimo, pykčio. Neva, kokia supuvusi šalis, vien karai ir karai. Juo labiau, kad Carlos Rojas knygą rašė mirštant ar jau mirus Ispanijos diktatoriui generolui Frankui, kai nebuvo aišku, kokie išbandymai laukia Ispanijos. Žodžiu, "kažkas papuvę Danų karalystėj..."

Aš suprantu, dėl ko ispanai turi mylėti šį romaną: čia juk rašoma apie jų numylėtąjį ir nekęstąjį Goją. Dievinamas, papuolęs į aukščiausiųjų Ispanijos gyventojų ratą, tapęs karališką šeimą, užsitraukęs nemalonę, ištremtas, miręs ne savo gimtinėje, palaidotas ir pamirštas, ieškotas, atrastas išniekintais palaikais... Na, tiesiog ispanai dabar taip atiduoda duoklę Gojai. O kokią duoklę turiu atiduoti aš?.. 

 Mano įvertinimas: už enciklopedines žinias - 5, už romaną - 1   

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą