2011 m. rugsėjo 23 d., penktadienis

Kaip miršta istorija, arba J.S. Foer "Viskas nušviesta"

Juoda linija, balta linija, bloga knyga, gera knyga... Taip jau man su knygomis pastaruoju metu pasitaiko. Neseniai per vargus perskaičiau "Žuvusiųjų slėnį", o po to į rankas pateko Džonatano Safrano Foerio knyga. 

Apie ką? O gi apie žydus, antisemitizmą, holokaustą. Pasigardžiuodama suskaičiau. Apie holokaustą retai kas rašo taip neįprastai. Be jokių tiesioginių gąsdinimų. Knyga parašyta šmaikščiai, lengvai, ironiškai, tik kartais jaučiamas švelnus liūdesys. Gal net šiek tiek priminė B. Sruogos "Dievų mišką". Patinka tokios knygos, kai tikroji prasmė, šiuo atveju - holokausto siaubas bei graudi šios tautos istorija, atsiskleidžia kažkur giliau po puslapių sluoksniais, o ne tiesiogiai drebiama į akis. 

Dažniausiai apie žydus mąstome stereotipiškai. Verslūs, sukti, šykštūs, godūs, turtingi, nepamirštantys pabrėžti savo nuskriaustosios tautos statuso... Šioje knygoje žydai yra kitokie: mylintys, kuriantys, išprotėję, erotiški, jausmingi...
    
Tai - vieno Ukrainos štetlo (žydų kaimo) istorija, kuri nutrūksta Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Tai - vienos šeimos istorija, jos šaknų dar iš homo sovieticus sindromo neišsilaisvinusioje Ukrainoje ieško palikuonis, Amerikos žydas. Šeimos pradžia - bevardė mergaitė, nežinia iš kur kilusi. Kūdikis iškilo iš upės gelmių kartu su daiktais iš nuskendusio vežimaičio.  
"Tai nutiko 1791-ųjų kovo 18-ą, kai Trachimo B dviratis vežimaitis jį prispaudė, arba ne, prie Brodo upės dugno. Mažosios dvynės pirmos pamatė keistas į paviršių iškilusias nugrimzdusio krovinio liekanas - plūduriuojančias baltų virvelių gyvates, suglamžytą aksominę pirštinaitę ištiestais pirštais, tuščias rites, aplamdytą pensnėm dildeles ir brūžiklius, išmatas, apsiuvų juosteles, sudaužyto pulverizatoriaus šukes, kruvinai raudonu rašalu parašytą pasižadėjimą: Aš būsiu... Aš būsiu... <...> Virvelių ir plunksnų viduryje, apsupta žvakių ir sumirkusių degtukų, krevečių, marionečių ir šilko juostelių, besikėtojančių kaip medūzos, plūduriavo ką tik gimusi mergytė, dar blizganti nuo gleivių, dar rausva kaip slyvos minkštimas."
Istorija vystosi dviejose laiko plokštumose: dešimtajame praeito amžiaus dešimtmetyje, kai iš Amerikos atvykęs Džonatanas bando surasti savo protėvių pėdsakus postsovietinėje griuvusios sąjungos realybėje, ir 19 a. pradžioje, kai gimsta/atsiranda jo proproproproprosenelė Broda.        

Suintrigavo ne tik turinys, bet ir forma: kalbos stilius, kaip pavadinčiau, ką tik iš miegų pabudusio žmogaus kalba, grafiški išryškinimai, schemos. Lengva kalbos maniera, spalvingas, ryškus, linksmas tekstas. 

Na, nebuvo TAIP juokinga, kaip buvo užsiminta recenzijų ištraukose ant galinio knygos viršelio, bet tekstas išties ne seno žydo parašytas... Jaunatviška, šiuolaikiška, nenuobodu. 
"Bet Išrinktoji Tauta buvo labai alkana, ir mes išmėginome geras mieles. Tai, kas iškepė iš mūsų kubilų, buvo menkiau nei tobula - išties prėska, gurgždėjo, buvo prasto skonio, daugelis ilgai negalėjo prakakoti, ir Dievas, tegul Jo vardas nenueina nuo nesuskeldėjusių mūsų lūpų, labai supyko. Būtent dėl šios mūsų protėvių nuodėmės miltų malūne užmušama po vieną mūsų štetlo narį kasmet nuo malūno atidarymo 1713-aisiais."
Knyga užsitarnavo minusą už painumą. Dėl dėstymo manieros bei įmantraus teksto man liko kažkokios spragos siužete. Nes ir pasakojimo būdas painus, ir išdėstymas: istorija šokčioja per laikmečius tai pirmyn, tai atgal. 

Perskaičius knygą toptelėjo į galvą mintis, kad istorija identiška dailininko Marko Šagalo kūrybai, kuris irgi, beje, žydas. Kurio kilmė irgi panaši - tik ne iš Ukrainos, o iš Baltarusijos kaimo. Tiesioginių nuorodų knygoje nėra, tiesiog vaizdai priminė dailininko paveikslus: vežimaičiai, asiliukai, jaunųjų poros... Tokia pati potekstė, daugiasluoksnė kūryba.  

Šioje knygoje ne viską lengva skaityti. Naktis, per kurią buvo nacių išžudytas visas kaimas, aprašyta taip paprastai. Ir taip kraupiai. Lyg koks tardymas. Oda šiurpo. 

Pagrindinis herojus nerado, ko ieškojo. Tiksliau atrado savo protėvių gimtąjį kaimą, bet... Bet čia nieko nebelikę. Graudu, ir štai čia rašytojas jau nebeįmantrauja savo kalba. Žinau tokį jausmą - dar prieš keletą metų važiavome su seneliu (kitą mėnesį jam sueis 99 metai) į jo gimtinę. Ir ten nieko nebėra. Vietoj namo - tik slenksčio akmuo, vietoj vieškelio - nepravažiuojamas miško keliukas, vietoj kiemo - ganykla, apraizgyta spygliuotos vielos tvora. 

 Mano įvertinimas: 5 su minusu 

2 komentarai:

  1. Viena mėgstamiausių mano knygų :) Man taip pat patiko tai, kad joje pasakojama apie tuos pačius dalykus visiškai kitaip. Kartais net būdavo sunku suprasti, kas su kuo susiję, ir tekdavo versti puslapius atgal, kad dar kartą paskaitytum.. Bet būtent taip ir norėjosi - viską iki galo suprasti, kad neliktų nieko neaiškaus.

    AtsakytiPanaikinti
  2. tikrai, jau dabar svarstau, kad reikėtų antrą kartą gal skaityt. nes jau dabar, ieškodama citatų, atradau keletą frazių, dėl kurių pagalvojau, kad veikėjai tarpusavyje susiję dar glaudžiau nei atrodo. labai patiko knyga, nedažnai taip būna - šiuolaikiškai parašyta jauno žmogaus knyga - ne paviršutiniška, o su gilia mintimi ir prasmingom potekstėm.

    AtsakytiPanaikinti