2011 m. rugsėjo 6 d., antradienis

Nuosėdos, arba J. Ivanauskaitės "Miegančių drugelių tvirtovė"

Perskaičiau Jurgos Ivanauskaitės "Miegančių drugelių tvirtovę". Pagal šį romaną režisierius A. Puipa stato filmą, artėja jo premjera. Rodos, premjera bus 2012 m. sausio mėnesį. 

Romanas - apie sekso vergiją. Tai, ką skaitome trumpose laikraščių žinutėse ar matome socialinėje reklamoje (tokia kaip "Tave parduos kaip lėlę") apie geltonkases lietuvaites, glamonėjamas užsieniečių už pinigus, sugulė į knygą. Pamačiau sekso vergijos užkulisius ir aiškią rašytojos nuomonę. Matau, kad J. Ivanauskaitę jaudino ši tema, ji ėmėsi jos išsamiai, o ne paviršutiniškai. 

Todėl knyga gyva, aprašomos merginos įtikinamos, istorijos realistiškos. Ir žiaurios... 
Parsiradusi namo, tučtuojau paklausiau Lino, ar jam nekyla įtarimų, kad mūsų dukra Anglijoje gali dirbti prostitute. Jis atšovė, kad kliedžiu. Tačiau mane ėmė kamuoti klaikus nerimas dėl Violos. Skambinau dukrai bent tris kartus, bandžiau įsiklausyti, kokioje aplinkoje ji sukasi, tačiau neišgirdau nei erotiškos muzikos, nei gašlių šūkčiojimų. Viola tikino, kad sėdi bibliotekoje ir ruošiasi kolokviumui. Viešpatie, suteik man jėgų tuo patikėti! 
Naktį nuolat pabusdavau ir šiurpdama regėjau Violą, užgultą šlykštaus turko. Paryčiais sapnavau, kad man išbyrėjo visi dantys. 
Isteriška, nusivylusi gyvenimu, pagyvenusi, vyro išlaikoma moteriškė imasi globoti merginas-plaštakes, parsiųstas išgelbėjimui iš sekso vergijos. Jai pačiai reikia pagalbos, ne tik toms merginoms.   

Numanant, ką teko patirti merginoms-plaštakėms, tos vidutinio amžiaus krizės ištiktos moteriškės svaičiojimai apie seksą, rausvus vaginos žiedus bei Siamo dvynį-sutuoktinį skamba bemaž šventvagiškai. Tiesa, vėliau paaiškėja, kad jos garbinamas Linulis, vyras, ne toks ir šventas. Ir jos pačios gyvenimas byra. Matyt, ji stengiasi suteikti kažkokią prasmę savo egzistencijai, įrodyti sau, kad gyveno, o ne vegetavo. 

Su lietuvišku pasimėgavimu moteriške stebi žinias apie pasaulio katastrofas, žudančias šimtus tūkstančių žmonių. Kas sukelia šias katastrofas: uraganas Amerikos pakrantėje atneša tragediją į kokios merginos gyvenimą, o gal atvirkščiai - pamiškėje nužudytos nepilnametės prostitutės likimas iššaukia cunamį Haityje... 

Pagalvojau, ką reiškia vieno žmogaus mirtis, kai laikraščių ir televizijos žinių eilutėse bėga šimtatūkstantinių mirčių statistika?..  

J. Ivanauskaitės rašymo stilius - noras viską pagražinti ilgais aprašymais, begale sinonimų man visada krinta į akį. Jei minima dieviška būtybė, tai būtinai bus išvardijamos visos: ir krikščioniškasis Dievas, ir musulmonų Alachas, ir induistų Šyva... Ir panašiai.   
Kiekvieną kartą, vos įkėlus kojas į Drugelių kapines, mane sukrėsdavo vietinės augmenijos žaluma ir vešlumas, sakytum čia sprogo mini Černobylis. Buvo nejauku galvoti, kad varnalėšų, kiečių, dilgėlių ir garšvų šėlsmą maitina puikios trąšos - pūvantys žmonių kūnai. Būtent čia galėjome nemirksėdami stebėti, kaip greitai mirtis praryja pasičiuptą auką, kaip mikliai panaikina po puotos likusias išėdas, kaip spėriai tai, kas buvo iš žemės sukurta, vėl virsta trąšia žeme. 
Užkliūna tokie įmantrūs žodžiai, kaip baigmė, baisingas, butelaitis ir t.t. Rodos, kad skaityčiau kokį neredaguotą Joną Meką - su visais jo kalbai būdingais archaiškais likučiais, kuriuos dabar norminės lietuvių kalbos specialistai laiko klaidomis.  

Įmantri rašytojos kalba vienus erzina, kitiems patinka. Aš dar pati nesupratau, kokia mano pozicija, akis dažnai užkliūna už tokio gražbyliavimo, bet lyg ir neerzina. Juolab kad J. Ivanauskaitė buvo išsilavinusi, kūrybinga asmenybė, kam slėpti savo protą?.. 

"Miegančių drugelių tvirtovė" - nelengva knyga, man paliko kažkokią bjaurastį, nuosėdas dūšioj. Bet būtų naivu tikėtis, kad romanas apie prostituciją turėtų būti lengvas skaitinys. Čia ne "Svajonių romanai"... 

Ta bjaurastis, kurią rašytoja pila ištisus keturis šimtus puslapių, pagal jos pačios sumanymą užbaigiama gaisru - viską valančia ugnimi. Iš ugnies knygos moterys pakyla tarsi Feniksai, ir gyvenimas lyg ir susitvarko. 
Pabundu nuo keisto garso, tarsi visai čia pat, tiesiai ant "Miegančių drugelių tvirtovės" stogo klioktų krioklys. Atsimerkiu. Pro užuolaidas į kambarį tvoskia raudona Pasaulio pabaigos pašvaistė. Plėšdamasi nuo veido miego voratinklius, suvokiu, kad šniokščia ne vanduo, bet ugnis. 
Nors, jei būtų mano valia, tai gaisru ir visų pagrindinių veikėjų mirtimi ir būčiau užbaigusi knygą. Viską sudeginti, paslėpti po pelenais. Nes po to aprašomas prašviesėjimas, ta paskutinė meilė, išsikapstymas iš duobės atrodo netikras. Banalokas. 

Perskaičius knyga, kažkoks noras gyventi atsirado. Baigiau skaityti paskutinius puslapius, ir išėjau palakstyti ir pažaisti su šunimi. Matyt, kad iškratyčiau tuos nemalonius pojūčius, kurie liko. Po to dar išsikepiau blynų pilną lėkštę ir suvalgiau su uogiene - maži malonumai, taip sakant. Vienu žodžiu, antrą kartą šios knygos neatsiversiu. 

 Mano įvertinimas (penkiabalėje sistemoje): 4 

1 komentaras:

  1. O man tai be galo patiko knyga ir jokiu neigiamu ispudziu tikrai nepaliko. Gal jums paliko nes pati bijote mirties, nelaimiu ir t.t.?

    AtsakytiPanaikinti