2012 m. kovo 1 d., ketvirtadienis

Markus Orths "Mokytojų kambarys", arba Kas neįeina į švietimo planus?

Ačiū dievui, jau seniai baigiau mokyklą. Tikiuosi, kad niekada neteks dirbti mokytoja. Perskaičius vokiečių rašytojo Markus Orths "Mokytojų kambarį", nuo panašių institucijų norisi laikytis kuo toliau. 

Mokykla, anot M. Orths, anaiptol ne gėrio ir mokslo šventovė, o kiekvienos asmenybės (tiek mokytojo, tiek mokinio) individualumą ryjanti mašina:
<...> žmogiškumas, tai, kas žmogų pirmiausia daro žmogumi, jo širdis, širdies pažinimas, visa tai neįeina į švietimo planus. 
Pamenat  "Pink Floyd'ų" "The Wall"? Skaitant  ausyse skambėjo šis antimokyklinis himnas.


Knyga labai panaši į amerikiečių rašytojos Bel Kaufman knygą "Aukštyn laiptais besileidžiančiais žemyn" (Kaufman knyga man patiko labiau - gyvesnė, šmaikštesnė) - ta pati tema apie mokyklose klestinčią biurokratiją, popierizmą, chaosą. Absurdiškumu, totalitarinės sistemos parodijavimu priminė ir Benoit Duteurtre knygą "Mergaitė ir cigaretė". Jei šios dvi knygos jums buvo priimtinos, tai turėtų patikti ir "Mokytojų kambarys". 

Netobula knyga, bet ji mane suintrigavo jau nuo pat prologo - kai pagrindinis herojus, būsimasis mokytojas Kranichas su maniako įniršiu laukia skambučių iš Gimnazijų valdybos, kuri turėtų jam duoti taip trokštamą mokytojo darbą. Puikus trumpas skyrius, verčiantis skaityti išplėstomis akim ir kikenti - dėl įtraukiančios, žodžių srautu plūstančios kalbos ir juokingos scenos. 

Tiesa, po to tas stilius pradeda šiek tiek varginti, ypač, kai rašytojas leidžiasi į vokiečių švietimo sistemos smulkmenas. Tačiau knyga plona, tai nuvargti nespėjau.

"Mokytojų kambaryje" atsiveria groteskiškas pasaulis. Niūrus kaip Šiaurės Korėjoje. Mokykla čia - diktatoriaus valdoma organizacija su šnipais, pogrindine veikla, papirkinėjimu, painiais biurokratiniais labirintais. 
R. Č. nuotr.
Stop, tarė jis, šitaip nieko nebus, kaip jūs galite nei iš  šio, nei iš to pasisavinti knygą, Mileris, tokia mano pavardė, vyresnysis studijų patarėjas, istorija, lotynų, esu atsakingas už biblioteką. Jam pasakiau, kad aš nenorėjęs pasisavinti knygos, kad aš dabar, tuoj po klasės auklėtojo pamokos, turiu dėstyti dešimtoje klasėje ir kad raštinėje man pasakę, jog vadovėlio egzempliorių rasiąs mokytojų bibliotekoje. Teisingai, pasakė Mileris, bet aš ją galįs gauti tik tada, jei užpildysiąs šitą žalią užsakymo kortelę. Mielai, pasakiau, paėmiau kortelę, užpildžiau ir atidaviau Mileriui. Jis papurtė galvą ir pasakė, kad jis privaląs laikytis nurodymų, jis duosiąs knygą tik tada, kai aš šalia užpildytos kortelės turėsiąs atitinkamą mokytojo skaitytojo pažymėjimą, kurio numerį jis besąlygiškai turįs įrašyti į žaliąją kortelę. Kur galiu gauti mokytojo skaitytojo pažymėjimą, paklausiau. Raštinėje, atsakė. Iš mokytojų kambario nuėjau į raštinę pas pirmąją sekretorę ir pasakiau, kad man reikėtų mokytojo skaitytojo pažymėjimo mokytojų bibliotekai. Ji man atsakė, kad tai ne bėda, ji išduosianti tą pažymėjimą, rytoj galėsiąs pasiimti. Bet man jo reikia tuoj pat, pasakiau. Nėra ko karščiuotis, tarė pirmoji sekretorė, viskas savu laiku... 
Panašių pavyzdžių kiekvienas turbūt ras savo gyvenime: biurokratija ir laiko gaišimas keičiant pasą ar registruojant gyvenamąją vietą, statybų leidimo gavimas, Sodros, Mokesčių inspekcijos, Darbo biržos koridoriai... Lietuvos mokytojai taip pat paskendę popierių tvarkymuose, pamokų planuose ir t.t.

M. Orths aprašytos mokyklos gyvenimas laikosi ant baimės, šantažo, šnipinėjimo, įtarinėjimo pamato. Vieni bijo kitų: mokytojai - direktoriaus, direktorius - Gimnazijų valdybos patikrinimo. Kam varžtai neatsisuktų nuo tokio gyvenimo?.. Čia mokytojai net prisistato kaip kaliniai, ištardami savo numerius: "Kranichas, anglų, vokiečių", "Štramas, biologija, chemija", "Hildė Broinlė, vokiečių, prancūzų", "Knyman, istorija, lotynų, graikų ir etika". Jau netrukus nebenustembi, kai Kranichas susipažįsta su eiliniu mokyklos keistuoliu, o ir pačiam Kranichui pabaigoje trūksta kantrybė...

Jau senokai baigiau mokyklą, bet daug ką labai gerai prisimenu: tas baisias, rudas, vilnones, graužiančias uniformas, kurias reikėdavo dėvėti ir prie -30 ir prie +30, pradinėse klasėse per pertraukas reikėdavo vaikščioti ratu kaip kalėjime, kažkokios rikiuotės, talkos, pridvisusios aktų salės ir persirengimo kambariai... Dabar net nuliūdau rašydama - nebepamenu nieko gero...

Mano įvertinimas: 4-/5 

Leidykla: "Gimtasis žodis"
Leidimo metai: 2009
Originalo metai: 2008
Puslapių: 93
Knyga: iš "Maximos"
Kainavo: 5 Lt

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą