Nicky Singer "Feather Boy", arba Kaip išmokti skraidyti

"Feather Boy" (liet. "Plunksninis berniukas") - puiki knyga. Pasirodo, ji skirta paaugliams, pasak autorės Nicky Singer, pritaikyta gana siaurai amžiaus grupei - 10-13 metų vaikams. Tačiau ją perskaičiau suaugėlės akimis ir man ji pasirodė įdomi, intriguojanti, įtraukianti, įkvepianti. Knyga pelnė apdovanojimą. Ji turi panašumų su Marko Haddon'o knyga "Tas keistas nutikimas šuniui naktį".

"Plunksninis berniukas" - knyga apie vaikus. Bet tai daugiau nei eilinė istorija apie patyčias mokykloje ir paauglių gyvenimą. Tai kelionė į save, savęs pažinimą.

Knyga supažindina su Robertu Nobel'iu - silpnu, keistu berniuku, potencialia patyčių auka mokykloje. Pamenu citatą iš kitos knygos: "Ateina laikas, kai grobuonis tampa auka, o auka - grobuonimi". Tas pats atsitinka ir su Robertu, Norbertu, kaip paniekinančiai jį vadina mokykloje. Jis pradeda augti ir keistis po pažinties su sena, ligota moterimi iš senelių namų: vykdydamas jos užduotis, lankydamas apleistą, legendomis apipintą namą. 

R. Č. nuotr.

Aš vis dar skraidau sapnuose. Ne lėktuvu, o plasnodamas savo ištiestomis rankomis. Aš sklendžiu, smengu žemyn, kylu ir vėl krentu, sukuosi karšto oro sūkuriuose. Koks puikus jausmas. Jaučiuosi galingas. Niekada nejaučiu tokios jėgos, kai esu atsibudęs. Pabudęs aš bejėgis. Pajuokos objektas. Žinoma, aš mąstau apie Editos Sorrel žodžius: "Tu gali skraidyti, Robertai. Tu - berniukas, kuris gali skraidyti".

(Apytikslis vertimas - mano.)

Norbertas Besmegenis, Norbertas Bevaržtis, Norbertas Nenormalusis išauga visų akyse. Jis pasidaro per stiprus tiems, kurie iš jo tyčiojosi. Ir tai ne fizinis subrendimas - sustiprėja siela. Subręsta ir sutvirtėja. Apie visą šį augimą ir skaitome Roberto dienoraštyje-pasakojime. 

Pagal šią knygą BBC pastatė mini serialą vaikams: 

"Feather Boy" - daugiasluoksnė knyga: ir apie vaikus, ir apie suaugusius. Apie sutuoktinių gyvenimą, apie tėvų ir vaikų ryšius, apie vaikų tarpusavio santykius, apie skyrybas, apie netektį, gedulą, baimę ir drąsą, vidinio "aš" augimą. 

Knyga parašyta labai realistiškai, nepaisant to, kad yra įpinta mistikos. Viskas labai realu rašytojos dėka: ji aprašo veiksmus smulkmeniškai, įtaigiai ir nenuobodžiai. Pavyzdžiui, skaitydama pastraipą apie Roberto apsilankymą siaubą keliančiame apleistame name, tiesiog jaučiu, kaip jis dūsta iš baimės, kaip jam pakerta kojas, kaip spengia ausyse ir daužosi širdis. 

Arba štai telefoninis pokalbis su tėvu: 

- Alio?

- Labas, Robertai.

- Labas, tėti, - šnabždu, nes jei mama išgirstų, kad čia jis, ateitų, net palikusi užkaistą pieną.

- Viskas gerai?

- Šaunu.

- Kaip mokykloje?

- Puiku.

Tyla.

- Kche, - tėtis atsikosėja.

- Viskas gerai, tėti?

- Žinoma. Gerai.

Kartais aš kaltinu jį. Kad jis niekada neklausia to, ko reikia. Kad mes kalbame tik vienskiemeniais žodžiais. O tada pagalvoju, kad čia mano kaltė. Kad aš neatsakau tinkamai. 

Aš irgi taip kalbuosi su tėvais. Iki šiol. "Viskas gerai, po senovei, nieko naujo..."

Ne itin patiko knygos pabaiga. Žinote, kai papasakoji, ką reiškia anekdotas, jis tampa nebejuokingas. Čia tas pats - knygos paskutiniuose dviejuose skyriuose autorė išdėstė tai, kas buvo aišku ir taip. Tų "aiškinamųjų pastabų" galėjo ir nebūti.   

Bet ši knyga patiko, turbūt todėl, kad radau joje kažką sava. Kiekvienas vaikystėje (ir dabar, tikriausiai) turėjome/turime baimių, su kuriomis nesusitvarkome. Kiekvienam iš mūsų praverstų tokia ponia Edita Sorrel, kuri priverstų atsibusti. 

Mano įvertinimas: tarp 4 ir 5 iš max. 5 

Leidykla: "Collins"

Leidimo metai: 2004

Originalo metai: 2002

Puslapių: 285

Knygą radau: dėvėtų rūbų parduotuvėje

Kainavo: 2 Lt