Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Ingvar Ambjornsen "Vaizdas į rojų", arba Didysis brolis tave stebi

"Pakibau" skaitydama "Pikviko klubo užrašus"... Tad pasiėmiau ką nors lengvai skaitomo - Ingvar Ambjornsen "Vaizdą į rojų". Suskaičiau greitai, per pusantro prisėdimo. Lengvai ir maloniai. 

"Vaizdas į rojų" - pirmoji Elingo trilogijos dalis. Elingas - stebėtojas, keistuolis. Po motinos mirties suradęs sau užsiėmimą - per teleskopą stebėti priešais esančio daugiabučio langus. Tiksliau žmones, gyvenančius už tų langų. 


R. Č. nuotr.
Praėjus trims dienoms po motinos mirties, vadinasi, lapkričio keturioliktą dieną, susivokiau bestovįs jos tuščiame miegamajame. Sakau "susivokiau bestovįs", nes iš tikrųjų taip ir įvyko. Neprisimenu, kaip įėjau ir kodėl. Tik prisimenu, kad ten stovėjau maždaug kambario vidury. Buvo tamsu kaip anąkart, tik melsvą mėnesio šviesą slopino lietus ir rūkas. Lapkričio oras. Šlapia. Pilka. Pėsčiųjų takeliuose nė žmogaus. Būtų visai nejauku, jeigu priešais nebūtų mirguliavę šimtai šviečiančių kvadratų. Langai. Langai, žvelgiantys į vakarą, į pasaulį. Arba atvirkščiai. Langai, vedantys į namus pas žmones. Šeimas, vienišius, senus ir jaunus. 
Elingas stebi pasirinktus žmones, užsirašinėja jų pavardes, analizuoja jų poelgius, seka gatvėje. Jo išvados kartais naivios ir ribotos, kartais - taiklios ir protingos. Stebėdamas žmones (kaip spaudžia rankinę prie savęs, kaip stovi ar eina, kaip renkasi produktus parduotuvėje), jis sugeba įžvelgti giliau, išmąstyti, kas jie tokie, kodėl jie taip elgiasi. 

Rodos, nieko ypatinga jis nemato tuose stebimuose languose: paprasti žmones su įprastais įpročiais. Jokių žmogžudysčių, metamfetamino fabrikėlių ar serijinių žmogžudžių gyvenimo lyg eiliniame paranojiškame Holivudo trileryje. Tiesiog paprasta norvegiška (gali būti ir lietuviška) kasdienybė: seniokas besiklausantis muzikos, moteris žiūrinti televizorių, siuvanti mama, gerianti vyną porelė... 

Juk žinote, kaip viskas yra daugiabučiuose: matai, kaip kampinio namo kaimynė kažką čirškina keptuvėje, girdi, kokią televizijos laidą žiūri kaimynas, kokią muziką mėgsta paauglys iš apatinio buto ir kokie viršutinio buto gyventojų tualeto įpročiai - tai kuo garsiausiai praneša vamzdžiais šniokščiantis nuleidžiamas vanduo.

Tačiau, žinoma, už jų visų langų yra paslapčių - tiek mano ir jūsų kaimynų, tiek Elingo stebimųjų subjektų. Ne smegenis sprogdinančių, ne pasaulines katastrofas sukeliančių - nedidelių, bet purvinų paslapčių.

Tarp stebėjimų - ir paties Elingo keistenybės: sapnai, manijos, įpročiai, obsesinio-kompulsinio sutrikimo simptomai. Skaitydama pradėjau įtarinėti, jog Elingas, na, gal ne visiškas silpnaprotis, tačiau žemesnio nei vidutinio lygio intelekto. Na, toks norvegiškas Forestas Gampas... Ir tie forestgampiški intarpai kartais nuvesdavo į lankas...  

Tačiau bendras įspūdis geras - skaitysiu ir daugiau Elingo knygų, kai papuls į rankas.

Mano įvertinimas: 4/5


Leidykla: "Alma littera"
Leidimo metai: 2005
Originalo metai: 1993
Puslapių: 176
Knygą: išsimainiau
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...