Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

James M. Cain "Laiškanešys skambina du kartus", arba Manęs nebuvo namie

Perskaičiau James M. Cain "Laiškanešys skambina du kartus". Nepakerėjo.

Paprastas meilės trikampis: jaunas bastūnas įsidarbina graiko degalinėje ir tavernoje, susižavi šio žmona, šie tampa meilužiais, graiką sumąsto nužudyti.

Jie, rodos, pažįstami tik porą savaičių, kartą pasimylėjo, kažkokių sentimentų vienas kitam nežarstė ir, štai, sako: "Aš be tavęs gyvent negaliu. 'Davai', užbubijam tavo vyrą..." Ot netikėta... Vyriškai taip, be nereikalingo seilėjimosi. Ir žmogžudystės planai apmąstyti iki smulkmenų, be karščiavimosi ir panikos. Tačiau taip pat nepaliekantys vietos ir skaitytojo fantazijai.

R. Č. nuotr.
Pradėjome kilti pirma ilga įkalne aukštyn į kalnus. Ji tęsėsi tris mylias. Buvau pasakęs jai, kaip važiuoti. Daugiausia ji slinko antra pavara. Iš dalies todėl, kad kas penkiasdešimt pėdų buvo staigios kilpos, ir jas įveikdamas automobilis taip sparčiai praradsavo greitį, jog ji turėdavo įstumti antrą pavarą, kad nesustotume. Bet iš dalies ir todėl, kad variklis privalėjo įkaisti. Viskas turėjo sutapti. Gausime daug ką papasakoti.

Ir šiaip visa knyga tokia vyriškai sausoka. Aiškus siužetas, konkretūs personažai, siužeto vingiai. Bet emocijų nėra - lyg kokie griaučiai be mėsos. Net kai toji meilužių porelė kalba apie meilę, neskamba jokie varpai, kaip kad turėtų, anot Hemingvėjaus. 

"Aš tave myliu", "Nekenčiu savo vyro", "Mus apmulkino", - skaityti skaitau, o nieko nejaučiu, nesuprantu, ir ką jaučia anie. 

Suplanavo vienaip, gavosi kitaip, gavo, ko nusipelnė... Užmušė... Na, ir kas? Nesukėlė jokių moralinių klausimų, jokio gailesčio. 

Nėra boga knyga, nors manęs ir nesužavėjusi. Neįtikino, kad reikėtų skaityti knygą antrą kartą ar žiūrėti filmą. 


Tiesa, kai dar knygos nebuvau skaičiusi, buvau pradėjusi žiūrėti vieną iš kelių šios knygos ekranizacijų - 9 dešimtmečio filmą su Jack'u Nicholson'u. Bet, prisipažinsiu, nesu senų filmų gerbėja, tai net iki vidurio nesugebėjau peržiūrėti. 

Nepasiekė ta knyga manęs. Nors skaitėsi lengvai, greitai ir sklandžiai. Lengvas skaitaliukas, neįpareigojantis nei jausti, nei mąstyti. 

Mano įvertinimas: 3/5

Leidykla: "Alma littera"
Leidimo metai: 2006
Originalo metai: 1934
Puslapių: 160
Knygą: išsimainiau
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

  1. Pritariu Jūsų nuomonei apie šią knygą. Tikrai sausa ir aiški, be jokių vingių ar pamąstymų. Tiesą sakant aš kai perskaičiau pagalvojau :" Juk pagal šią knygą sukurtas filmas, bet tai ką jame rodyt? Siužetas labai paprastas ir aiškus." Galvoju, gal aš čia kokį sutrumpintą variantą perskaičiau :)

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Selma Lagerlöf "Portugalijos karalius"

SelmosLagerlöf romanas "Portugalijos karalius" buvo pirmas bandymas klausytis audioknygos. Aš sunkiai priimu garsinę informaciją: nesiklausau radijo, nelabai linkusi ir į muziką. Audioknygas vis atidėliojau, bet turiu pripažinti, kad tai puikus būdas multitaskinimui - "skaityti" dirbant dar ką nors.

Karen Blixen "Iš Afrikos", arba Besiužetis romanas

Po Marko Twaino dar vienas nevykęs susitikimas su klasika - šįkart su Karen Blixen ir jos autobiografiniu romanu "Iš Afrikos". Man visiškai nepatiko ir dėl to net kažkokį liūdesį pajutau. Filmas buvo puikus, ir po jo šį romaną medžiojau ilgai ir norėjau perskaityti gal net kokį dešimtmetį, jei ne daugiau. Ilgai lauktas susitikimas pagaliau įvyko, bet lūkesčiai taip ir liko lūkesčiais.

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.