Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Charles Dickens "Pomirtiniai Pikviko klubo užrašai"

Velniop tuos "Pikviko klubo užrašus"... Nebeskaitysiu. Na, ir kas, kad klasika... Nuobodu, neįdomu, banalu. 

Lėkštas, nejuokingas, nereikalingas humoras. Šimtmečiu senesnė Benny Hill'o šou versija: kažkas kažkur bėga, kažkas kažką vejasi, naivūs, kvailoki personažai, moralo - jokio.

Kūrinys tuo laiku (19 amžiaus viduryje) buvo labai populiarus - knyga išėjo dalimis kas mėnesį. Suprantu, kad tai buvo tuometinio gyvenimo ir vyraujančių ydų pajuokimas, skaitytojai, matyt, atpažindavo pašiepiamus visuomenės veikėjus ir Anglijos įvykius. Tačiau dabar ši knyga visiškai neaktuali. 

Įveikiau tik trečdalį knygos. Nebenoriu kankintis - toliau nebeskaitysiu. 

Mano įvertinimas: 1/5 

Leidykla: "Tyto Alba"
Leidimo metai: 2007
Originalo metai: 1836-1837

Originalo pavadinimas: "The Posthumous Papers of the Pickwick Club"
Puslapių: 838
Knyga: iš knygyno
Kainavo: apie 15 Lt

Komentarai

  1. Neuzmesk jos.As pati knyga iveikiau tik per dvejus metus,skaityk dalimis,humoras nera lekstas pagauti kampa sunku bet kaip raso anotacijoje-tai absurdo enciklopedija,reikia isijausti.Dikensas ne veltui ja rase.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Haha aš taip pat buvau sau pasakiusi :D O po to ne...kaip nors įveiksiu, paskui vėl rankos nusvyra :D bet tikiuos kada nors irgi perskaitysiu :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. aš ir dabar dalimis skaičiau - po skyrių, po truputį, iš lėto. atidėjau į šoną, kelias kitas knygas spėjau perskaityt, pasiėmiau vėl. nu, bet vistiek nepatinka. čia kaip su "Šveiku" - arba patinka, arba ne. nėra viduriuko su šiom knygom.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Aš irgi į šią knygą žvilgčioju. Bet dabar supratau, kad tikrai dar ilgai neskaitysiu :)

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...