Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Undinė Radzevičiūtė "Baden Badeno nebus", arba Žaidimas žodžiais

Mano lietuviškos literatūros ne itin sėkmingo vengimo laikotarpyje Undinė Radzevičiūtė papuolė net dukart: su "Strekaza" (kurią perskaičiau darbe per kokias dvidešimt minučių) ir su novelių rinkiniu "Baden Badeno nebus" (skaitymas irgi truko ne ką ilgiau). Už tai minusas rašytojai: kas čia per knyga, kurią galima perskaityt per pusvalandį? Net įsijaust nespėju...

O už visa kita - pliusiukai.

Už lengvą kalbą. Už neįprastas 'bodleriškas' istorijas. Už ironišką ir neįkyrų stilių. Už humoro jausmą. Už lietuviškų realijų ir vardų bei įmantrybių vengimą. 

Knygą skaityti lengva, greičiausiai dėl tos (beveik) šnekamosios kalbos, kur įterpta tokių žodelių, kaip 'susipartalino' ir pan...

Istorijos trumpos ir šmaikščios, vienos - šiaip sau, pamiršau vos perskaičiusi, kitos - ypatingos, pavyzdžiui, pirmosios dvi. Novelių įvykiai - paradoksiški, neįprasti, stebinantys ir tuo pačiu labai poetiški - tarsi eilėraščiai proza.

Ir viskas vyksta kažkur ne Lietuvoje, o užjūriuose: lengvai šokinėjama nuo vienos šalies prie kitos. Lyg tas paprastas, superlengvas vaikystės žaidimas klasėmis: viena koja Kinijoje, kita - Rusijoje, viena - Vokietijoje, kita - Osetijoje. Tokia visa ši knyga - lengvas žaidimas: žodžiais, sakiniais, frazėmis, istorijomis.

R. Č. nuotr. 
Jos vardas buvo Žuljetta. Su dviem "t". 
Didžioji klasika pasiekė Ordžonikidzę būtent tokiu pavidalu. Čia kalbame ne apie didžiąją Ordžonikidzę, dabar vadinamą Vladikaukazu - kurortą su sanatorija, porceliano fabriku ir oro uostu - pilną gražuolių osetinų nublizgintais dantimis. 
Žuljettos Ordžonikidzė buvo kilometro ilgio ir kilometro pločio karinis objektas, aptvertas kalnais ir įmerkęs kojų nagus į Juodąją jūrą. 
Nauji laikraščiai ir loterijos bilietai čia nepatekdavo. 
Žiūrint iš šalies, tai labai neteisinga ten gyvenančių žmonių atžvilgiu. 
Objektas buvo toks uždaras, kad jame net išliko malonus, bet visame pasaulyje jau seniai užmirštas paprotys praeinant įžnybti moterims į užpakalį.
Knygos lengvumas ir žaismingumas pakišo koją - perskaitai greitai, o atminty mažai kas lieka. Nors kai kurias istorijas skaityčiau dar po kokį kartą ar du.

Mano vertinimas: 4/5 

Leidykla: "Baltos lankos"
Leidimo metai: 2011
Originalo metai: 2011
Puslapių: 126
Knyga: iš bibliotekos
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Selma Lagerlöf "Portugalijos karalius"

SelmosLagerlöf romanas "Portugalijos karalius" buvo pirmas bandymas klausytis audioknygos. Aš sunkiai priimu garsinę informaciją: nesiklausau radijo, nelabai linkusi ir į muziką. Audioknygas vis atidėliojau, bet turiu pripažinti, kad tai puikus būdas multitaskinimui - "skaityti" dirbant dar ką nors.

Ilfas ir Petrovas "Dvylika kėdžių", arba Kėdžių karštligė

Sėkmingas "Aukso veršio" debiutas mano skaitraštyje paskatino kuo greičiau imtis ir kitos tų pačių autorių - Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo - knygos "Dvylika kėdžių".

I. Ilfas ir J. Petrovas "Aukso veršis", arba Pakvaišusi Rusija

"Prisiekiu - tai puiki knyga", - rašo anotacijoje rašytojas ir šios knygos vertėjas Jurgis Gimberis. Ir aš taip pat prisiekiu - puiki knyga. Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo "Aukso veršį" reikėtų įtraukti į mokyklos programas - tai pasaulinio humoro fondo klasika.