Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Joanne Harris "Šokoladas", arba Juodojo šokolado kartumas

Jau buvau mačiusi filmą "Šokoladas", tad su abejone ėmiausi knygos - istoriją juk prisimenu. Pirmas skyrius lyg ir nuvylė, tikėjausi kažko daugiau, įspūdingiau, įmantriau... Bet vėliau knyga įtraukė.

Vis dėlto, jei nebūčiau mačiusi filmo ir nežinočiau siužeto, knygos skaitymas būtų dar patrauklesnis. Nes Joanne Harris knygos stiprybė ir yra - siužetas, įdomi, daugiasluoksnė istorija. Filmas yra šiek tiek kitoks nei knyga (atsisakyta kai kurių epizodų bei šalutinių istorijų, akcentai sudėlioti kitur), bet jis vistiek atskleidžia istoriją. Ir, skaitydamas knygą, jau žinai, numanai ir lauki, kas ir kaip įvyks.

Patiko išvystyti personažų charakteriai: aiškūs, konkretūs, su priešistore, savais vidiniais ir išoriniais konfliktais. Jie vienpusiški: gerietis, blogietis, mušeika, keistuolė, vagilė, džentelmenas... Tačiau personažų daug, jie skirtingi, ir kartu visi jie kuria nedidelio miestelio bendruomenės vaizdą: su savo ydomis ir dorybėmis. 

Kas yra gyvenęs kaime ar miestelyje, puikiai supras, kaip sunkiai tokios bendruomenės priima svetimus. Kiekvieną naujai atvykusį lydi apkalbos ir kreivi žvilgsniai. Į tokią pat situaciją papuola pagrindinė knygos veikėja Viana Rošė su dukrele Anuka. Visą gyvenimą klajojusi, ji nusprendžia apsistoti šiame nedideliame, nesvetingame miestuke. Ilgam ar trumpam laikui, kol kas nežinia. Atidariusi savo stebuklingąją cukrainę, ji imasi keisti miestelį ir jo žmones. Ir turbūt keičiasi pati. 

Jos didysis priešas, miestelio kunigas, girežtai nusistatęs prieš bet kokius pokyčius ir prašalaičius. Su nepaaiškinamu įniršiu jis užsipuola tiek atvykėlę Vianą, tiek upe keliaujančius ir trumpam atsargų pasipildyti sustojusius klajoklius. Kunigas turi stiprių galių, galinčių sukiršinti miestelio žmones, netiesiogiai ir tiesiogiai priversti daryti negerus, žiaurius dalykus. Ganytojas, patarėjas, dvasios tėvas iš tiesų yra silpnas, ydingas, savimyla žmogus, griaunantis kitų likimus. Tas, kuris turėtų būti gelbėtojas, tampa griovėju. 

R. Č. nuotr. 
Čigonai iškeliauja. Šįryt anksti eidamas pro Vagišių kvartalą mačiau, kaip jie ruošiasi, kraunasi žvejybos rakandus ir nukabinėja skalbinius nuo neišmatuojamai ilgų virvių. Kai kas išvyko praėjusią naktį per tamsą, - girdėjau jų švilpukus ir sirenas, kurie skambėjo it paskutinis iššūkis, - bet dauguma, mat jie labai prietaringi, laukė pirmosios šviesos. Kai ėjau, buvo vos po septynių. Blyškioje pilkšvai žalsvoje aušroje jie atrodė lyg karo pabėgėliai, išbalusiais veidais, paniurę rišo į pundus plaukiojančio cirko liekanas. Praėjusios nakties akį rėžianti magija virto kerus praradusiu šlamštu. Migloje tvyro degėsių ir alyvos tvaikas. Girdėti, kaip plazda brezentas, kaip kala ankstų rytą užvedami motorai. Kai kas net nesiteikia į mane pažvelgti, - užčiaupta burna, primerkę akis, užsiima savo reikalais. Niekas nešneka. 
Bet, pasirodo, dauguma personažų kovoja ne su kažkokiu įsivaizduojamu priešu, įkūnytu prašalaičiuose, o su savimi: su savo ligomis, ydomis, silpnybėmis ar atsiminimais.  Tas pats ir su kunigu, ir su Viana Rošė, ir su kaimo keistuole Amanda, ir vagile Žozefina... Ir daugelio jų gyvenimai visai ne saldūs, greičiau karstelėję kaip juodasis šokoladas.

Skaitydama pastebėjau, kad rašoma apie šiuos laikus, na, apie dešimtąjį dešimtmetį, kai ir buvo rašoma ši knyga. Nustebau, nes filmo "Šokaladas" kūrėjai pasiūlė kitą laikmetį, net nežinau tiksliai kokį, gal 5 ar 6 praeito amžiaus dešimtmetį. Filmo laikmetis man patiko labiau nei šiuolaikinis knygos: su palydovinėmis lėkštėmis, "Hermes" šalikėliais, automobiliais, "Toshiba" televizoriais, šiuolaikine jaunimo kalba, žodeliais "cool" ir t.t.

Bet vis dėlto knyga puiki, lengvai ir saldžiai skaitoma. Pats tas savaitgaliui, laisvadieniui ar atostogoms.

Pažiūrėkite ir puikią knygos ekranizaciją: 



Mano vertinimas: 5/5 

Leidykla: "Versus Aureus"
Leidimo metai: 2009
Originalo metai: 1999
Originalo pavadinimas: "Chocolat"
Puslapių: 352
Knyga: iš internetinio knygyno
Kainavo: 5 Lt

Komentarai

  1. Puiki knyga! Laukiu nesulaukiu jos trečiosios dalies :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Skaičiau šią knygą taipogi. Žinoma, filmą pamačiau pirmiau, o tik daug vėliau perskaičiau knygą, kurią kartu su kitomis trilogijos dalimis nusipirkau Vilniaus knygų mugėje. Be to, labai džiaugiausi kartu su jomis gavusi ir autorės parašus :) Buvau be proto laiminga :)
    Apie knygą galiu pasakyti, kad ji netgi geresnė negu filmas, nors nenuvertinu ir jo pastatymo. Tiesiog mano nuomone knygoje daug subtiliau viskas perteikta. Be to, ten personažų charakteriai bei jų psichologija daug geriau atskleista. Pabaiga irgi gera, tarsi autorė jau nujautė, kad tai ne pabaiga ir galime tikėtis pratęsimo, kurio aišku jau sulaukėme. Rekomenduoju visiems bent kartą gyvenime perskaityti šią knygą.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...