Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Karen Blixen "Iš Afrikos", arba Besiužetis romanas

Po Marko Twaino dar vienas nevykęs susitikimas su klasika - šįkart su Karen Blixen ir jos autobiografiniu romanu "Iš Afrikos". Man visiškai nepatiko ir dėl to net kažkokį liūdesį pajutau. Filmas buvo puikus, ir po jo šį romaną medžiojau ilgai ir norėjau perskaityti gal net kokį dešimtmetį, jei ne daugiau. Ilgai lauktas susitikimas pagaliau įvyko, bet lūkesčiai taip ir liko lūkesčiais.

Nes knyga, pasirodo, yra tik Afrikos gamtos vaizdų ir čiabuvių aprašymų rinkinys. Kurie, beje, nuostabūs, bet vien iš aprašymų romano neparašysi. Yra ir fermos bei Afrikos ekspatriantų gyvenimo nuotrupų, pabirų, neaiškių.
Manau, kad tiems mano draugams, kurie labiausiai už viską mėgdavo keliauti, ferma buvo patraukli tuo, kad buvo pastovi ir likdavo visuomet tokia pati, kad ir kada jie užsuktų. Jie įveikė didžiules erdves, statė ir ardė palapines daugybėje vietų, o dabar džiaugėsi įsukę į mano alėją, kuri buvo tokia pat pastovi kaip žvaigždės trajektorija. Jie džiaugdavos, kad juos sutikdavo tie patys pažįstami veidai, o mano tarnai nesikeitė per visą tą laiką, kol gyvenau Afrikoje. Likusi fermoje, aš ilgėjausi išvykų, o jie čia sugrįždavo pasilgę knygų, lininių paklodžių ir didelio kambario su uždarytomis langinėmis vėsumos...
Personažų nėra, yra tik vardų ir pavardžių bei įvykių paminėjimai. Net Denisas - tas Denisas! - čia tiesiog paminėtas. Neaiškus net jo ryšys su rašytoja. Jei ne filmas, net nežinočiau, kas jis ir kas jį sieja su Karen Blixen.

Siužeto čia nėra jokio, o jis nebūtų pamaišęs. Net nežinau, kodėl "Iš Afrikos" vadinamas romanu.

Būkim atviri: jei veiksmas vyktų ne Afrikoje, o, tarkim, Lietuvoje - vietoj Afrikos gamtos aprašymų būtų lietuviški berželiai, o vietoj egzotiško čiabuvių ir fermos gyvenimo - liaudies darbai, - tai romanas būtų visiškai mums neįdomus. Ne daugiau nei kokia Žemaitė.

Patiko tai, kad bent parašyta gerai. Ir dar tas romane šmėžuojantis rašytojos - romano moters - vaizdas. Išsilavinusi, kalbanti ir rašanti keliomis kalbomis, stipri, drąsi, veikli.

Kodėl filmas geresnis nei knyga? Nes filmo kūrėjai susiejo knygą su tikruoju rašytojos gyvenimu ir pastarojo detalių filme panaudojo daugiau. Jie sukūrė siužetinę liniją, įdėjo dramatizmo, į personažų paveikslus įkvėpė gyvybės ir aiškiai nubrėžė santykių ribas tarp veikėjų.

Įvertinimas: 2/5

Leidykla: "Tyto alba"    
Leidimo metai: 1998
Puslapių: 400
Originalo metai: 1937
Originalo pavadinimas: "Life on the Mississippi"

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...