2012 m. birželio 13 d., trečiadienis

Ken Kesey "Skrydis virš gegutės lizdo", arba Rūko supančioti

"Skrydis virš gegutės lizdo" - puiki knyga. Kai ji pasirodė 7 dešimtmetyje, tapo kontrkultūros atspirties tašku, daugelį įkvėpė anarchijai ir maištui prieš valdžią. Tokio efekto aš, aišku, nepatyriau - tam, kad pajustum tokį poveikį, kurį sukėlė Kesey, Salinger'io, Kerouac'o ar Burroughs'o knygos, reikia ir gimti tame laikmetyje. 

Pasakojimą girdime iš šizofreniko milžino indėno - dvimetrinio Vado - lūpų, jau dešimtmečius leidžiantį psichiatrijos ligoninėje.

Jis pasakoja taip įtaigiai - apie apie žmoniją apraizgiusį Sindikatą, apie ligoninę, prikimštą kankinimo įrankių, sienose paslėptų magnetofonų ir kitų aparatų, galinčių kontroliuoti žmogaus kūną ir protą, apie bejausmius ligoninės darbuotojus, apie Didžiąją Seserį, kurios misija - sužlugdyti žmonių sielas, - kad ir aš, kaip skaitytoja, pradedu viskuo tikėti.

O juk baisioji Didžioji Sesuo - tik eilinė seselė, gerai atliekanti savo darbą ir prižiūrinti ligoninės skyrių, taikanti tokius gydymo metodus, kokių ji yra išmokyta. Ką padarysi, kad tuo laikmečiu net lengvus psichikos sveikatos sutrikimus, tokius kaip depresija, gydydavo elektros šoku ar lobotomija. Apie tokius dalykus, kaip pykčio valdymo kursai ar šeimos santykių psichologija, tada niekas nebuvo girdėjęs...

Kaip skaitytoja blaiviai suvokiu, kad tai normaliai dirbanti 60-ųjų ligoninė, bet skaitydama vis toliau pradedu tikėti, kad Didžioji Sesuo - fabriko, taisančio matricos sistemos klaidas, operatorė. Kad į kūnus implantuojami davikliai... Kad mygtuko paspaudimu valdomi ligonių kūnai: kur eiti, ką daryti... Kad specialiai užleidžiamas svaiginantis, smegenis plaunantis rūkas...

R. Č. nuotr.
Taigi aš stengdavausi pernelyg giliai nepanirti į tą rūką - iš baimės, kad pasimesiu ir atsidursiu prie tų šoko terapijos kromelio durų. Aš akimis kabindavausi už visko, kas prieš jas pasirodydavo iš to rūko, - lygiai taip žmogus pūgai siaučiant kabinasi už tvoros. Bet jie vis tirštindavo tą rūką, tad nors ir kaip aš stengdavausi, du ar tris kartus per mėnesį vis tiek atsidurdavau prieš tas praviras duris ir užuosdavau aitrų kibirkščių bei ozono kvapą. Nepaisant visų mano pastangų, man nepavykdavo nepasimesti. 
Ir tik retkarčiais pasakotojui indėnui iš atminties iškyla praeito gyvenimo trupiniai: indėnas tėvas, kaimo vadas, motina, baltoji moteris, vyriausybės nupirktas/išreikalautas indėnų kaimelis, prasigėrusi, žlugusi jo tauta... Nors Vadas lankė mokyklą ir koledžą, žaidė amerikietišką futbolą, susitikę jį žmonės netikėdavo, kad jis kalba angliškai, net nesistengdavo kalbėti - kaip su atstumtuoju. Ir štai jis visai kalbėti nustojo - padarė taip, kaip tikisi visuomenė. Ir dvidešimt metų ligoninėje jį laiko kurčnebyliu, nejaučiančiu, nemąstančiu "chroniumi".  

Į tokią sterilią, pridusintą aplinką atvyksta gelbėtojas - Makmerfis, lošėjas, mušeika, azartiškas, hiperaktyvus,   įžūlus.
- Nesėsiu šalia ir nešersiu žirgeeeeelių, - tęsia jis aukštai, virpindamas stygas, o paskui nuleidęs balsą užbaigia: - Sudie, mylimoji, man metas į kelią.
Dainuoja! Visi lyg kuolu per galvą trenkti. Daugel metų šiame skyriuje tokio dalyko niekas negirdėjo. 
Prasideda kautynės: Makmerfis prieš Didžiąją Seserį. Kas ką įveiks? Ligoniai lažinasi, azartas kyla ir skaitytojui. Ne viskas baigiasi taip, kaip norisi. O gal? Kokia ir buvo Makmerfio misija, dalis jos tikrai įvykdyta.

Įtraukiantis veiksmas, skirtingi, ryškūs personažai, įdomus tekstas, geras vertimas - šią knygą tikrai verta skaityti. 

Verta pažiūrėti ir filmą - būtent jis atnešė knygai tarptautinį pripažinimą. Filme vaidina daug žinomų, populiarių aktorių: Denis De Vito, Jack'as Nicholson'as ir kt. Nors filmas realiai atspindi tik kokį penktadalį knygos, daug dalykų pakeista, išmesta pasakotojo, indėno, pozicija. Kaip (beveik) visada, knyga - daug geresnė, išsamesnė, įdomesnė.  



Mano vertinimas: 5/5 

Leidykla: "Trigrama"
Leidimo metai: 2003
Originalo metai: 1962
Originalo pavadinimas: "One Flew Over the Cucoo's Nest"
Puslapių: 392
Knyga: iš bibliotekos
Kainavo: 0 Lt

5 komentarai:

  1. filmas nėra blogas, vien aktorių darbas ką reiškia. bet kadangi žiūrėjau filmą iškart perskaičius knygą, tai filmas pasirodė silpnesnis.

    AtsakytiPanaikinti
  2. o aš atvirkščiai: pirma filmas, tada knyga ir gan ilga pertrauka tarp jų. tai man abu labai gerai tiko :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. tai vat, būtent, kai pirmą kartą šį filmą žiūrėjau prieš kokį dešimtmetį, man irgi patiko. o dabar, kai turėjau su kuo palygint, kitaip pasirodė. išvis jau senokai turiu idėją žiūrėti ekranizacijas taip: pirma filmas, po to - knyga. du kartus malonumą patirsi :) nes, kai žiūri atvirkščiai, dažniausiai nusivili, nors filmai dažnai nebūna jau tokie blogi, tiesiog kitokie nei knyga.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Labai su tavim sutinku. Šio filmo, tiesa, nemačiau, tik knygą prieš gerą dešimtmetį skaičiau (reiks pakartot kada). Bet niekaip nepamiršiu S. Kingo "Švytėjimo" ekranizcijos. Iškart po knygos ji man pasirodė labai silpna. O ir šiaip knygų ekranizacijos mane nuvilia beveik visada, todėl jų net nežiūriu. Bet tavo tiesa - jos nėra blogos, tik kitokios nei knygos. O būtent tas man ir užkliūna.

      Panaikinti