Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Amelie Nothomb "Alkio biografija", arba Dienoraščio išplėša

Perskaičiau "Alkio biografiją" ir tyčia palūkėjau kurį laiką prieš rašydama įrašą. Pasitvirtino tai, ką kažkur giliai jaučiau skaitydama - kad tekstas nepaliks jokio gilesnio ir ilgalaikio jausmo.

Autobiografinėje knygoje rašytoja Amelie Nothomb prisimena savo vaikystę - diplomato šeimoje gimusi mergaitė keliauja iš vienos šalies į kitą: Japoniją, Kiniją, Birmą, Ameriką. Kultūriniai skirtumai, fiziologinės mažos mergaitės problemos: nenumaldomas alkis, troškulys, o prie viso to - aštrus protas, ne tik maisto, bet ir žinių alkis.

Rodos, tekstas įdomus, autorė guvaus proto, mintys aiškios, įdomios įžvalgos. Pavyzdžiui:

R. Č. nuotr.
Vienintelis tikras dalykas, kad vaizduodamas valgius, dailininkas (skulptorius, tapytojas) renkasi retus, o ne įprastus patiekalus. Tarkim, buvo įrodyta, kad Lasko žmonės maitinosi vien tik šiaurės elnių mėsa, o šiaurės elnio atvaizdų nėra ant nuostabių katedros sienų. Amžinas žmogaus sielos nedėkingumas - jis linkęs šlovinti sodines startas ir omarus, o ne duoną, kuriai jis skolingas už gyvybę.
Trumpai tariant, Okeanijos gyventojai tiek daug vaizdavo diaskorėjas todėl, kad tai buvo šventinis patiekalas, ir todėl, kad buvo sunku išauginti šiuos šakniagumbius. Jei bulvės pas mus būtų retenybė, valgyti jų košę būtų snobiška.
Autorė sutapatina kūno ir žinių alkį. Pasak autorės, alkis yra veiksmo variklis. Aš vis svarstydavau, kodėl tose šalyse, kuriose palankus, šiltas klimatas ir maisto bei naudingų iškasenų gausa, civilizacija yra mažiau išsivysčiusi. Pavyzdžiui, Afrikos šalys. Jų gyventojams nereikia dėl nieko stengtis: miega kūnas, miega ir protas. O atšiauraus klimato šalių gyventojai, kuriems žemę reikia išsikovoti iš akmenų, uolų ar įšalo, turi susikūrę aukštą pragyvenimo lygį: Islandija, Skandinavija, na, kad ir mes, lietuviai.

Tačiau knyga per trumpa, per daug asmeniškumų, per mažai (man) aktualių temų, daug verkšlenimo, temos neišplėstos. Tos pavadinime žadėtos alkio biografijos tik užuominos, tai daugiau autorės bulimijos ir anoreksijos iškankinto kūno biografija. Knyga - tarsi keli išplėšti dienoraščio puslapiai, kuriuos rašytoja sumanė išleisti. O dienoraščiai, tiek svetimi, tiek savi, man neįdomūs.

 Mano vertinimas: 3/5 

Leidykla: "Alma littera"
Leidimo metai: 2005
Originalo metai: 2004
Originalo pavadinimas: "Biographie de la faim"
Puslapių: 200
Knygą: išsimainiau
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

V. E. Schwab "A Darker Shade of Magic", arba Sluoksniuotas magiškas Londonas

Po "Hario Poterio" man norėjosi dar magijos. Todėl ėmiausi jau senokai Booktube šmėkščiojančio V. E. Schwab fantazy romano "A Darker Shade Of Magic"/"Tamsesnysis magijos atspalvis". Ir jis, pasirodo, tikrai tikrai puikus.

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.

George Orwell "Lapok, aspidistra", arba Ko vertos menininko kančios?

Po truputį atrandu kitokį George Orwellą. Ilgą laiką jis buvo dar mokykloje skaityto "Gyvulių ūkio" autorius, ir viskas... "Gyvulių ūkis" taip pat puiki knyga, bet pernai atradau Orwellą iš naujo - su autobiografine knyga  "Dienos Paryžiuje ir Londone" . Ir štai neseniai knygyne užmačiau šį naują, pernai išleistą romaną "Lapok, aspidistra". Apžiūrėjau ir padėjau, bet po to nesusilaikiau ir parsisiunčiau internetu.