Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Amelie Nothomb "Alkio biografija", arba Dienoraščio išplėša

Perskaičiau "Alkio biografiją" ir tyčia palūkėjau kurį laiką prieš rašydama įrašą. Pasitvirtino tai, ką kažkur giliai jaučiau skaitydama - kad tekstas nepaliks jokio gilesnio ir ilgalaikio jausmo.

Autobiografinėje knygoje rašytoja Amelie Nothomb prisimena savo vaikystę - diplomato šeimoje gimusi mergaitė keliauja iš vienos šalies į kitą: Japoniją, Kiniją, Birmą, Ameriką. Kultūriniai skirtumai, fiziologinės mažos mergaitės problemos: nenumaldomas alkis, troškulys, o prie viso to - aštrus protas, ne tik maisto, bet ir žinių alkis.

Rodos, tekstas įdomus, autorė guvaus proto, mintys aiškios, įdomios įžvalgos. Pavyzdžiui:

R. Č. nuotr.
Vienintelis tikras dalykas, kad vaizduodamas valgius, dailininkas (skulptorius, tapytojas) renkasi retus, o ne įprastus patiekalus. Tarkim, buvo įrodyta, kad Lasko žmonės maitinosi vien tik šiaurės elnių mėsa, o šiaurės elnio atvaizdų nėra ant nuostabių katedros sienų. Amžinas žmogaus sielos nedėkingumas - jis linkęs šlovinti sodines startas ir omarus, o ne duoną, kuriai jis skolingas už gyvybę.
Trumpai tariant, Okeanijos gyventojai tiek daug vaizdavo diaskorėjas todėl, kad tai buvo šventinis patiekalas, ir todėl, kad buvo sunku išauginti šiuos šakniagumbius. Jei bulvės pas mus būtų retenybė, valgyti jų košę būtų snobiška.
Autorė sutapatina kūno ir žinių alkį. Pasak autorės, alkis yra veiksmo variklis. Aš vis svarstydavau, kodėl tose šalyse, kuriose palankus, šiltas klimatas ir maisto bei naudingų iškasenų gausa, civilizacija yra mažiau išsivysčiusi. Pavyzdžiui, Afrikos šalys. Jų gyventojams nereikia dėl nieko stengtis: miega kūnas, miega ir protas. O atšiauraus klimato šalių gyventojai, kuriems žemę reikia išsikovoti iš akmenų, uolų ar įšalo, turi susikūrę aukštą pragyvenimo lygį: Islandija, Skandinavija, na, kad ir mes, lietuviai.

Tačiau knyga per trumpa, per daug asmeniškumų, per mažai (man) aktualių temų, daug verkšlenimo, temos neišplėstos. Tos pavadinime žadėtos alkio biografijos tik užuominos, tai daugiau autorės bulimijos ir anoreksijos iškankinto kūno biografija. Knyga - tarsi keli išplėšti dienoraščio puslapiai, kuriuos rašytoja sumanė išleisti. O dienoraščiai, tiek svetimi, tiek savi, man neįdomūs.

 Mano vertinimas: 3/5 

Leidykla: "Alma littera"
Leidimo metai: 2005
Originalo metai: 2004
Originalo pavadinimas: "Biographie de la faim"
Puslapių: 200
Knygą: išsimainiau
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Selma Lagerlöf "Portugalijos karalius"

SelmosLagerlöf romanas "Portugalijos karalius" buvo pirmas bandymas klausytis audioknygos. Aš sunkiai priimu garsinę informaciją: nesiklausau radijo, nelabai linkusi ir į muziką. Audioknygas vis atidėliojau, bet turiu pripažinti, kad tai puikus būdas multitaskinimui - "skaityti" dirbant dar ką nors.

Lauren Weisberger "Ir velnias dėvi Prada", arba Tuštybių mugė

Lauren Weisberger romanas "Ir velnias dėvi Prada" bei pagal šią knygą pastatytas filmas atskleidė madų žurnalo užkulisius: arogancija, neapykanta, pavydu paremtą gyvenimą, pilną pinigų švaistymo, vardinių drabužių ir tuštybės.

Francis Scott Fitzgerald "Didysis Getsbis", arba Kodėl didysis neatrodė toks didis?

F. Scott Fitzgerald "Didysis Getsbis". Taip, klasika. Taip, susipažinti reikia. Taip, skaityti verta. Ar patiks? Nebūtinai.