Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Haruki Murakami "Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės", arba Emocijų štilis

Net idealiausiuose santykiuose ateina nusivylimo akimirkos, kai pradedi pastebėti kito žmogaus ydas. Štai ir mano romanas su Harukiu Murakamiu priėjo šią ribą.

"Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės" yra vienas iš realistiškiausių H. Murakamio romanų. Aš ne prieš. Bet šis man buvo nuobodus. Ypač pirmoji knygos pusė. Paauglių pirmieji seksualiniai potyriai? Ačiū, ne. Kažkoks emocijų štilis. Net ir toji Nato Kingo Koulo daina "Į pietus nuo sienos" , pagal kurią ir pavadinta ši knyga, pasirodė tik eilinė prieškario dainuška, nors ir daugybę kartų pergrota kitų muzikantų.


O štai antrojoje knygos pusėje skaitymas bemaž sugrįžo į įprastas, murakamiškas vėžes.

Vidutinio amžiaus vyro kasdienybė sutrinka ir suraibuliuoja, pasirodžius ir vėl pradingus vaikystės meilei - paslaptingai moteriai, vardu Šimamoto. O tada Hadžimė, pagrindinis veikėjas, pajaučia, ką visi esame jutę. Kai gyvenimas slysta iš po kojų, kai kažkas tave drasko iš vidaus, kažkada blogai priimti sprendimai primena apie save, kai nežinai, ko nori, arba žinai, bet norų išsipildymas reikš, kad kentės kiti žmonės.

Po teisybei, charakteriai šioje knygoje per daug blankūs ar paslaptingi, kaip toji Šimamoto. Apie ją niekad nieko ir nesužinome. Net ir pagrindinis veikėjas vangokas. Vienintelė, kas patraukė, - tema. Ieškantis, kenčiantis, negalintis apsispręsti žmogus.

R. Č. nuotr.

Ryškūs prisiminimai drumstė bemieges naktis. Būdavo, prasimerkiu antrą, trečią valandą nakties ir nebegaliu užmigti. Tada atsikeldavau iš lovos, nueidavau virtuvėn ir įsipylęs į taurę viskio gerdavau. Pro langą šmėkšojo tamsios kapinės ir šalia jų keliu pravažiuojančių mašinų šviesos. Spoksodavau į tą vaizdą su stikline rankoje. Laikas tarp vidurnakčio ir aušros buvo ilgas ir tamsus. Kartais pagalvodavau, kad jei galėčiau paverkti, palengvėtų. Bet nežinojau, dėl ko verkti. Nežinojau, dėl kieno verkti. Buvau pernelyg savanaudis verkti dėl kitų, o verkti dėl savęs buvau per senas.
Kaip įvertinti šią knygą, nežinau. Sąžinė vis primena, kad H. Murakamis viena iš mano didžiųjų meilių, ir, rodos, nėra prasmės nei iš šio, nei iš to tapti superobjektyvia. Šios knygos pirmąją pusę vertinčiau gal tik kokiais 2 balais, antrosios pusės balas kyla beveik iki maksimumo. Tad bendras įvertinimas būtų kažkur per vidurį. 

 Mano vertinimas: tarp 3 ir 4 iš max. 5 

Leidykla: "Baltos lankos"
Leidimo metai: 2009
Puslapių: 198
Originalo metai: 1992
Originalo pavadinimas: "Kokkyo no minami, taiyo no nishi"
Knyga: iš internetinio knygyno
Kainavo: 15 Lt

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...