Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Sigitas Parulskis "Sraigė su beisbolo lazda"

Sigitas Parulskis yra ne man. Dar ne man, o gal tiesiog ne man, nesigilinu.

"Sraigė su beisbolo lazda" - internete skelbtų esė rinkinys. Jei būčiau jas užtaikiusi kažkur internetinėje erdvėje, būčiau turbūt suvirškinusi po vieną. Bet kai reikėjo skaityti šiuos pabirus betemius straipsnelius vieną po kito, pasirodė per sunki užduotis.

Bent dviejuose tekstuose iš eilės buvo minimas šikimo procesas, galų gale rašytojas dar kažką pasiuntė nachui, tai knygą padėjau į šoną ir nusprendžiau nebeskaityti.

Net jei kažkur šioje knygoje slypi šedevras, tingiu iki jo kapstytis. Knygos iki galo neperskaičiau, grąžinsiu į biblioteką neskaitytą.

 Mano vertinimas: 0/5 

Leidykla: "Baltos lankos"
Leidimo metai: 2006
Puslapių: 174
Knyga: iš bibliotekos
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

  1. Aš neseniai skaičiau kitą Parulskį - Ernestą. Patiko. Turiu ir Sigito knygą, bet jau nujaučiu, kad gali taip nepatikti kaip Ernestas.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Ir ne man. Ir dar daug kam "Ne"...

    AtsakytiPanaikinti
  3. O man TAIP. Mėgstu Parulskio esė (būtent esė, o ne "straipsnelius") su visais jo šūdais ir siuntimais nachui. Nematau reikalo jautriai reaguoti į keiksmažodžius ar "netaktiškai" piešiamas situacijas, juk ne steriliame rojuje gyvenam, ir visas tas purvas (tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme) yra žmogiškas. Galiausiai juk ne TEN esmė, tai tik paviršius.
    Išvis nesuprantu, kaip galima vertinti knygą jos iki galo neperskaičius. Tai tiesiog neteisinga prieš tokį gražų ir gerą pasaulį! (Atsiprašau už ironiją.) Ne kaip bendrame fone atrodo ir "nesigilinu". Recenzija (darau prielaidą, kad tai, ką čia perskaičiau, turėtų būti recenzija) juk yra gilinimasis į kūrinį, jo vertinimas.
    (Einu užsikasti po pernykščiais lapais.)

    AtsakytiPanaikinti
  4. visada skaudu, kai kas nors išpeikia tavo dievuką. stebiuosi, kaip asmeniškai tai priima žmonės. kokia knygų galia... rodos, kad tas, kuris išpeikė tau patikusį kūrinį, paneigia tavo paties egzistavimą ir padu sutrina į žemę tave patį, tavo mintis ir visą tavo asmenybę.

    o tada taip norisi sutrypt ir tą žmogų bent komentarais. saldus kerštas, ar ne? taip primeni sau, kad esi.

    kadangi pernykščiai lapai pernykščiais pavirs tik kitąmet, turite bent porą mėnesių pagalvoti apie tai, kad ne visos knygos ir ne visi rašytojai turi patikti visiems. tame ir visas įdomumas.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Selma Lagerlöf "Portugalijos karalius"

SelmosLagerlöf romanas "Portugalijos karalius" buvo pirmas bandymas klausytis audioknygos. Aš sunkiai priimu garsinę informaciją: nesiklausau radijo, nelabai linkusi ir į muziką. Audioknygas vis atidėliojau, bet turiu pripažinti, kad tai puikus būdas multitaskinimui - "skaityti" dirbant dar ką nors.

Ilfas ir Petrovas "Dvylika kėdžių", arba Kėdžių karštligė

Sėkmingas "Aukso veršio" debiutas mano skaitraštyje paskatino kuo greičiau imtis ir kitos tų pačių autorių - Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo - knygos "Dvylika kėdžių".

I. Ilfas ir J. Petrovas "Aukso veršis", arba Pakvaišusi Rusija

"Prisiekiu - tai puiki knyga", - rašo anotacijoje rašytojas ir šios knygos vertėjas Jurgis Gimberis. Ir aš taip pat prisiekiu - puiki knyga. Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo "Aukso veršį" reikėtų įtraukti į mokyklos programas - tai pasaulinio humoro fondo klasika.