Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Sigitas Parulskis "Sraigė su beisbolo lazda"

Sigitas Parulskis yra ne man. Dar ne man, o gal tiesiog ne man, nesigilinu.

"Sraigė su beisbolo lazda" - internete skelbtų esė rinkinys. Jei būčiau jas užtaikiusi kažkur internetinėje erdvėje, būčiau turbūt suvirškinusi po vieną. Bet kai reikėjo skaityti šiuos pabirus betemius straipsnelius vieną po kito, pasirodė per sunki užduotis.

Bent dviejuose tekstuose iš eilės buvo minimas šikimo procesas, galų gale rašytojas dar kažką pasiuntė nachui, tai knygą padėjau į šoną ir nusprendžiau nebeskaityti.

Net jei kažkur šioje knygoje slypi šedevras, tingiu iki jo kapstytis. Knygos iki galo neperskaičiau, grąžinsiu į biblioteką neskaitytą.

 Mano vertinimas: 0/5 

Leidykla: "Baltos lankos"
Leidimo metai: 2006
Puslapių: 174
Knyga: iš bibliotekos
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

  1. Aš neseniai skaičiau kitą Parulskį - Ernestą. Patiko. Turiu ir Sigito knygą, bet jau nujaučiu, kad gali taip nepatikti kaip Ernestas.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Ir ne man. Ir dar daug kam "Ne"...

    AtsakytiPanaikinti
  3. O man TAIP. Mėgstu Parulskio esė (būtent esė, o ne "straipsnelius") su visais jo šūdais ir siuntimais nachui. Nematau reikalo jautriai reaguoti į keiksmažodžius ar "netaktiškai" piešiamas situacijas, juk ne steriliame rojuje gyvenam, ir visas tas purvas (tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme) yra žmogiškas. Galiausiai juk ne TEN esmė, tai tik paviršius.
    Išvis nesuprantu, kaip galima vertinti knygą jos iki galo neperskaičius. Tai tiesiog neteisinga prieš tokį gražų ir gerą pasaulį! (Atsiprašau už ironiją.) Ne kaip bendrame fone atrodo ir "nesigilinu". Recenzija (darau prielaidą, kad tai, ką čia perskaičiau, turėtų būti recenzija) juk yra gilinimasis į kūrinį, jo vertinimas.
    (Einu užsikasti po pernykščiais lapais.)

    AtsakytiPanaikinti
  4. visada skaudu, kai kas nors išpeikia tavo dievuką. stebiuosi, kaip asmeniškai tai priima žmonės. kokia knygų galia... rodos, kad tas, kuris išpeikė tau patikusį kūrinį, paneigia tavo paties egzistavimą ir padu sutrina į žemę tave patį, tavo mintis ir visą tavo asmenybę.

    o tada taip norisi sutrypt ir tą žmogų bent komentarais. saldus kerštas, ar ne? taip primeni sau, kad esi.

    kadangi pernykščiai lapai pernykščiais pavirs tik kitąmet, turite bent porą mėnesių pagalvoti apie tai, kad ne visos knygos ir ne visi rašytojai turi patikti visiems. tame ir visas įdomumas.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...