Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Isabel Allende "Dvasių namai", arba Čilės žemės dulkių burtai

Pagaliau susipažinau su Isabel Allende. Sąmoningai pasirinkau žinomiausią jos romaną "Dvasių namai": patį pirmąjį ir iškiliausią, pasak anotacijos. Skaitymas tikrai neužtruko: istorija mane įpainiojo, norėjosi skaityti dar ir dar.

Romanas turi panašumų į Gabriel Garcia Marquez knygas. O gal apskritai į bet kurio Pietų Amerikos rašytojo knygą. Jie visi rašo savaip panašiai. Matyt, kvėpavę tos pačios žemės dulkėmis. Man visa Pietų Amerika (Čilė, Argentina, Kuba, Venesuela ir kt.) atrodo tokia egzotiška, daug paslaptingesnė nei  Uždraustasis miestas Pekine ar Sacharos piramidės.

I. Allendės knyga sodri, ryški, paini. Čia pinasi istorijos, žmonių likimai, meilė vyrui ar moteriai bei savo šaliai. Personažai aistringi, keisti, ydingi, talentingi - kiekvienas su savo talentais, o gal beprotybėmis. 

- Beveik visose šeimose atsiranda koks pamišėlis ar kvailys, - užtikrino Klara, neatitraukdama akių nuo mezginio <...> 
- Tačiau mūsų šeimoje nėra nė vieno, senele, - tarė Alba. 
- Ne. Mūsų šeimoje beprotystė buvo išdalyta visiems po lygiai, tad visiškai išprotėjusio ir neturime.
Istorija tikrai įdomi - vienos šeimos kelių kartų istorija, besitęsianti beveik šimtmetį. Daugybė personažų, susietų įvairiais kraujo, šeimos, draugystės ar neapykantos ryšiais. Jų likimai persipina keisčiausiais būdais, nepastebimas apsisnarglėjęs vaikigalis gali atnešti šeimai laimę arba prakeiksmą.

R. Č. nuotr.
San Luko miestelyje jie sėdo į tris automobilius, kurie dulkių debesyje tarsi čigonus nuvežė juos į Tris Marijas. Dvaro kieme jų laukė nuomininkai, atvesti valdytojo Pedro Segundo Garsijos. Išvydę tokį klajojantį cirką, jie abstulbo. Ferulos vadovaujami pradėjo kraustytis daiktus ir nešti į namą. Niekas nepastebėjo panašaus kaip Blanka amžiaus berniuko, nuogo, snarglino, su išsipūtusiu nuo parazitų pilvu ir gražiomis juodomis akimis, išmintingomis kaip senio. Berniukas buvo valdytojo sūnus, kurį, kad atskirtų nuo tėvo ir senelio, vadino Pedru Terseru Garsija. Kol visi sumišai nuskubėjo įsikurti, apžiūrėti namo, iššsniukštinėti sodo, su visais pasisveikinti, įtaisyti švento Antano altoriaus, išvaikyti nuo lovų vištų, o iš drabužių spintų - pelių, Blanka nusiplėšė drabužėlius ir nuskuodė žaisti su Pedru Terseru. Vaikai žaidė tarp dėžių, slėpėsi po baldais, šlapino vienas kitą seilėtais bučiniais, kramtė tą pačią duoną, išsitepė tais pačiais snargliais ir išsiturlino tuose pačiuose nešvarumuose, kol pagaliau apsikabinę užmigo valgomajame po stalu. Ten juos dešimtą valandą vakaro surado Klara. Prieš tai valandų valandas jų ieškojo su žibintais, nuomininkai grupėmis išnaršė visą paupį, svirnus, ganyklas ir tvartus, Ferula klūpėjo priešais šventą Antaną, Estebanas užkimo juos šaukdamasm Klara bergždžiai stengėsi įtempti aiškiaregės sugebėjimus. Kai juos surado, berniukas aukštielninkas gulėjo ant grindų, o Blanka - susirietusi šalia, galvą pasidėjusi ant išsipūtusio savo naujojo draugo pilvo. Tokia pat poza jie bus užklupti ir po daugelio metų - neužteks viso jų gyvenimo kaltei išpirkti.
Na, ar nežavu? Vienoje romano pastraipoje ryškiau ir daugiau papasakota nei kai kurie melancholiški lietuvių autoriai sugeba papasakoti visame romane. Vardai kaip burtažodžiai, ritmas, aistros, pietietiškas chaosas, nuojautos, charakteriai su keistenybėmis. Man patinka tokie romanai - kaip Čilės žemės dulkių burtai.

Vis dėl to yra ir trūkumų. Apie ką šis romanas? Kas toji vinis? Kalbu apie temą, ne apie siužetą. Šis klausimas liko neatsakytas, nors jis ir pasimetė įvykių sūkuriuose. Vis dėl to skaityti buvo velniškai įdomu.

Bet nepatiko, jog pasakojama keliais asmenimis: kalba tai pasakotojas, tai vienas veikėjas, tai kita veikėja. Tokie dalykai man trukdo įsilieti į knygos ritmą.

Ir dar - pirmoje knygos dalyje sukasi istorijos apie žmones ir jų keistenybes. Į aplinkos aprašymus autorė nesileidžia, net pasauliniai karai praėjo paminėti vos puse sakinio. O štai pačios Čilės politiniai perversmai antrojoje knygos dalyje atpasakoti su visomis smulkmenomis. Ir nors šios politinės šalies peripetijos reiškia ir Truebų šeimos istorijos lūžį, bet kartais romanas pradeda panašėti į istorijos vadovėlį.

Skaitymo metu pasąmonėje kirbėjo įvertinimas gal tik apie 4, bet nugalėjo emociškai stipri pabaiga. Tikėkimės, kitos I. Allende knygos ne prastesnės už šią.

 Mano vertinimas: 5/5 

Leidykla: "Alma littera"
Leidimo metai: 2001
Puslapių: 406
Originalo metai: 1982
Originalo pavadinimas: "La Casa de los Espiritus"
Knyga: iš bibliotekos
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.