Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Tom Rachman "Netobulieji", arba Žurnalisto siela

Tom Rachman "Netobulieji" - viena man labiausiai patikusių šių metų knygų.

Romanas aprašo tarptautinio laikraščio, įsikūrusio Italijoje, Romoje, gyvenimą. Nuo įkūrimo iki žlugimo. Darbas verda, veiksmas vyksta, visi verčiasi per galvą, tačiau aišku, kad laikraštis skaičiuoja paskutines dienas.

Anotacija šiek tiek apgaulinga: išryškinta laikraščio kasdienybė. Tačiau to laikraštinio chaoso ne tiek ir daug. Nors laikraščio aplinka atpažįstama: nuo kėdžių vogimo iki vidinio liapsusų sienlaikraščio rengimo, nuo kalbos redaktorių įtūžio ir pamokymų iki visai laikraščio gyvenime nesigaudančio savininko/direktoriaus.

Bet šis laikraščio gyvenimo fonas lieka kažkur užnugaryje, nes autorius į patį viršų iškėlė žmones, be jų joks laikraštis ar televizija negali egzistuoti: be žurnalistų, techninių darbuotojų, skaitytojų ar žiūrovų.

Visi žurnalistai - atskira rasė. Tiek laikraščiuose, tie žurnaluose, tiek televizijoje ar radijuje. Ambicingi, socialiai agresyvūs, aktyvūs, rėksmingi, kūrybingi, ekscentriški ir egocentriški. Bet ir žurnalistai turi sielą. Man pačiai šis romanas atvėrė akis - štai kokie jūs, kolegos...

Pasirodo, kad tie principais ir ambicijomis trykštantys žurnalistai yra paprasti žmonės. Per lavonus lipantis ir su diktofonu į akis lendantis žurnalistas yra tik vyriškis, praradęs žmoną ir dukrą. Arba dietomis nuo 12 metų save alinanti vieniša moteris. Arba nemokantis atskleisti savo jausmų pagyvenęs vyriškis, gyvenantis su daug jaunesne moterimi, kuri jam neištikima.

Pasirodo, kad po tuo žurnaliūgos kiautu yra paprastas žmogelis.
- Norėjau tau šį tą pasakyti. Šio to paklausti. Žinai, metas man į pensiją. Kasdien po straipsnį, ir taip nuo dvidešimt dvejų. Nebesurezgu nė vienos naujos minties. Nė vienos. Nebežinau, kas, po velnių, dedasi šiame pasaulyje. Net laikraštis manęs nebespausdina. Tai buvo mano paskutinis - paskutinis šiaudas. Supranti? Niekas nebespausdina mano rašliavų. Džeromai, ruošiuosi išsikraustyti iš savo buto. Nebeįstengiu už jį susimokėti. Nebeturėčiau ten gyventi. Bet nežinau. Dar neapsisprendžiau. Todėl ir klausiu, na - tiesiog bandau susivokti. Ko toliau imtis. Kaip sakai? Kokia tavo nuomonė šiuo klausimu? -Pagaliau prisiverčia. - Ką tu man patartum daryti? Sūnau?
Vienuolika apsakymų supažindina su atskiromis asmenybėmis. Puikiai atskleisti personažai, jų gyvenimas ir charakteris. Neilgame epizode rašytojas sugebėjo taip pavaizduoti žmogų, jog jis tampa labai realus ir apčiuopiamas. Ir tai paaiškėja per aprašomą bendravimą su kitais žmonėmis, per požiūrį į darbą, per šeimos santykius.

Turbūt tai labiausiai ir sužavėjo: ryškūs, aiškūs rašytojo sukurti personažai. Ir ne vienas, o keli. Ir nors pasigedau to žadėtojo laikraščio gyvenimo, nenusivyliau, atvirkščiai - pažvelgiau į šią profesiją visai kitaip. 

Dar porą šios knygos apžvalgų galite paskaityti čia ir čia.

O jei patiko ši knyga ir dar norisi ko nors apie žurnalistus, paskaitykite Hunterio S. Thompsono "Romo dienoraštį". 

Mano vertinimas: 5/5 

Leidykla: "Vaga"
Leidimo metai: 2012
Puslapių: 320
Originalo metai: 2010
Originalo pavadinimas: "The imperfectionists"
Knyga: iš bibliotekos
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Selma Lagerlöf "Portugalijos karalius"

SelmosLagerlöf romanas "Portugalijos karalius" buvo pirmas bandymas klausytis audioknygos. Aš sunkiai priimu garsinę informaciją: nesiklausau radijo, nelabai linkusi ir į muziką. Audioknygas vis atidėliojau, bet turiu pripažinti, kad tai puikus būdas multitaskinimui - "skaityti" dirbant dar ką nors.

I. Ilfas ir J. Petrovas "Aukso veršis", arba Pakvaišusi Rusija

"Prisiekiu - tai puiki knyga", - rašo anotacijoje rašytojas ir šios knygos vertėjas Jurgis Gimberis. Ir aš taip pat prisiekiu - puiki knyga. Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo "Aukso veršį" reikėtų įtraukti į mokyklos programas - tai pasaulinio humoro fondo klasika.

Ilfas ir Petrovas "Dvylika kėdžių", arba Kėdžių karštligė

Sėkmingas "Aukso veršio" debiutas mano skaitraštyje paskatino kuo greičiau imtis ir kitos tų pačių autorių - Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo - knygos "Dvylika kėdžių".