Kai susiduri su Balkanais, negali likti abejingas: arba myli, arba nekenti. Kad Balkanai - unikali teritorija, mane įtikinėja režisierius Emiras Kusturica su savo juodomis katėmis ir baltais katinais, dabar dar - ir rašytojas Saša Stanišičius su savo romanu "Kaip kareivis gramofoną taisė".
Knygos veikėjas Aleksandaras pasakoja apie savo vaikystę bosnių mieste Višegrade: su pakvaišusiomis močiutėmis ir kitais aistringais giminaičiais, trenktais autobusų vairuotojais, ugningais kaimynais, griūvančia politine sistema ir galiausiai - šalį suskaldžiusiu karu. Karas palaimingus slyvų rinkimus, ėjimą į mokyklą, triukšmingus artimųjų susibūrimus ir kitas įprastas veiklas pakeičia į slėptuves rūsiuose, pamokas tarp sulaužytų suolų ir langų duženų, lavonų žvejybą iš upės...
Lietus nesiliovė, gatvė buvo sausakimša, vis tekdavo stabčioti. Kartą ginkluoti kaukėti žmonės baltomis pirštinėmis palei automobilių koloną nusekė paskui du vyrus, Vyrų burnos ir akys buvo užrištos, ir aš norėjau pažadėti šį prisiminimą atidėti dešimčiai metų, tačiau senelė Katarina paprieštaravo. Ji nemėgsta užmiršti. Senelei praeitis - tai vasarnamis su sodu, kuriame čirškia strazdai, ir kaimynės iš šulinio semia kavą, o senelis Slavkas su draugais aplinkui žaidžia slėpynes. O dabartis - tai gatvė, vedanti tolyn nuo šio vasarnamio, dejuojanti po tankų vikšrais, dvokianti tirštais dūmais, joje mirtimi baudžiami arkliai. Viską reikia prisiminti, kužda man senelė ant galinės sėdynės, laikus, kai viskas buvo gerai, ir laikus, kai viskas buvo blogai.
Antroje knygos dalyje Aleksandaras, su savo šeima atsidūręs Vokietijoje, bando sulipdyti prisiminimus, suprasti, kas jis toks ir iš kur kilęs.
Knyga ne itin nuosekli, bet visiškai pateisina knygos idėją: sudužusi vaikystė ir suaugusio Aleksandaro bandymas iš nuolaužų sudėlioti savo gimtinės ir prisiminimų mozaiką:
Reikėtų, vėliau parašau į knygą "Kai viskas buvo gerai", reikėtų išrasti sąžiningą oblių, kuris nuobliuotų nuo istorijų melą, o nuo prisiminimų apgaulę. Esu skiedrų rinkėjas.
Knyga tiršta, gyva, tragikomiška, groteskiška. Balkaniška. Personažai - tai šaržai, nupiešti keliais charakteringais štrichais. Teta-taifūnas, bemokslis milijonierius, seksuoliukas inžinierius, moteris-boružėlė... Knyga labai emocinga, jautri, rašyta tikrai iš kažkur sąmonės ir širdies gelmių kylančiais žodžiais. Panašu, kad S. Stanišičius rašė apie save. Jis ištraukė iš gelmių vaikystės prisiminimus, transformavo į groteskišką tekstą ir bandė ieškoti savęs ir suvokti, kas nutiko, ką karas atėmė ir sulaužė. Nes kai esi vaikas, sunku suvokti ribas tarp realybės ir vaizduotės.
Kažko man pritrūko, kad knyga smogtų tiesiai į smegenis. Bet, manau, atidėsiu aš ją į šoną ir pasiimsiu po kelerių metų dar kartą.
Pabaigai - ne visai į temą. Yra puikus E. Kusturicos filmas "Gyvenimas kaip stebuklas". Tas pats dešimtmetis, tas pats karas, tie patys Balkanai, ta pati groteskiška aplinka, toks pat tragikomiškas požiūris į karą. Visą filmą galima pažiūrėti "Youtube" (1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15). Siūlau pažiūrėti.
Ir knygą - siūlau paskaityti. Tikrai verta.
Mano vertinimas: 4/5
Leidykla: "Vaga"
Leidimo metai: 2009
Originalo metai: 2006
Originalo pavadinimas: "Wie der Soldat das Grammofon repariert"
Puslapių: 344
Knyga: iš inernetinio knygyno
Kainavo: 9 Lt
Komentarai
Rašyti komentarą