Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Ian McEwan "Atpirkimas", arba Kaltė

Puikus rašytojas ir puikus kūrinys: Iano McEwano "Atpirkimas". Tvirtas siužetas, ryškūs vaizdai, stiprios emocijos.

Prieškario metų aristokratų šeimynos dvarelis. Krūva svečių ir namiškių. Ir ramias vasaros atostogas sudrumstęs įvykis. Padaromas šlykštus nusikaltimas, ir apkaltinamas ne tas žmogus. Viena pagrindinių romano veikėjų - mergaitė Brioni nusikaltimu kaltina ne tą asmenį, kurį reikėtų. Laki, vaikiška vaizduotė mato įvykį savaip, o ne taip, kaip buvo. Ir, neteisingai apkaltinusi šeimos draugą, ji sužaloja net kelių žmonių, taip pat ir savo likimus.

Įtampa lydi visą knygą: kaip gyventi su tokia kalte tai, kuri neteisingai apkaltino? Ir kaip gyventi su neapykanta tam, kurį neteisingai apkaltino?
Tačiau kaipgi galėtų taikstytis su jos buvimu šalia? Argi pajėgtų būti viename kambaryje su ja? Štai ji šalia jo, ir jis turi galimybę jai atleisti. Tačiau juk atleidimas reikalingas ne jam. Jis juk nepadarė nieko blogo. Jo atleidimo reikia jai, jis būtinas palengvinti tai naštai, kurios jos sąmonė negali panešti. Ar jis turi būti maloningas? Na, taip, be abejo, trisdešimt penktaisiais ji buvo dar vaikas. Jis kartojo sau ne kartą, tai ne kartą vienas kitam kartojo ir jiedu su Sesilija. Taip, ji buvo tik vaikas. Tačiau ne kiekvienas vaikas nuosekliu ir atkakliu melu pasiunčia nekaltą žmogų į kalėjimą ir ne kiekvienas veikia taip tikslingai, piktybiškai bei nuosekliai ilgą laiko tarpą, niekuomet nesusvyruodamas, nė sykio nesuabejodamas. Vaikas tai vaikas, bet to žinojimas nesustabdė nuo jo minčių kalėjimo kameroje apie tuzinus būdų jai atkeršyti ar pažeminti.
O čia dar prasideda ir visu smarkumu įsisiūbuoja II pasaulinis karas lyg atkartodamas tai, kas dedasi veikėjų viduje. Romanas labai stiprus, išlaikyta įtampa. Rodos, smarkiai nesikapstoma veikėjų viduje, daugiau aprašoma išorė, aplink vykstantys karo siaubai: lavonai medžiuose ir pakelėse, sprogimai, nuovargis, išsekę, sumaitoti kareiviai, plūstantys į karo ligonines. Kažkuriuo momentu suvoki, kad rašoma visai ne apie šiuos siaubus, o apie ore tvyrantį ir į veikėjų sielas besismelkiantį nuovargį ir beviltiškumą.

Tiesa, nuvylė trečioji, paskutinioji, romano dalis, nes tikėjausi gilesnių įžvalgų. Norėjosi daugiau sužinoti, kaip šis įvykis paveikė tos mergaitės likimą ir gyvenimą, bet rašytojas pasitenkino lengvai atpasakodamas tos mergaitės, suaugusios, tapusios rašytoja, spėjusios pasenti, senatvę. Galbūt ir galima iškapstyti ką nors daugiau, nei pastebėjau. Bet norėjosi kažko tikrai emociškai stipraus, kas trenktų į galvą. Bet panašu, kad emociškai stipriausias yra romano vidurys.

Žavi talentingas rašymo būdas. Svoris kiekviename žodyje. Būtinai skaitysiu dar ką nors iš šio rašytojo kūrinių.

 Mano vertinimas: 4+/5 

Leidykla: "Jotema"
Leidimo metai: 2005
Originalo metai: 2001
Originalo pavadinimas: "Atonement"
Puslapių: 352
Knyga: iš skaityklės
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

  1. Mano mylimiausia knyga :) Smagu, kad patiko. Tik su kitais šio autoriaus kūriniais kol kas man ne itin sekasi..

    AtsakytiPanaikinti
  2. Būtent su šia knyga atradau Ian McEwan talentą. Tikras žodžio meistas. Dabar gaudau kiekvieną jo knygą.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Pirmiausia pažiūrėjau filmą, sukurtą pagal knygą. Labai patiko. Ir tik vėliau perskaičiau knygą. Tačiau knyga nei kiek nenuvylė.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Aš taip pat pirmiausiai pažiūrėjau filmą, kuris paliko įspūdį ir tik vėliau atkapsčiau, jog yra ir knyga, plius dar išleista lietuvių kalba. Suradusi ją bibliotekoje pradėjau skaityti ir likau sužavęta: man joje patiko viskas: nuo veikėjų aprašymų iki pačios siužeto linijos, tikrai rekomenduočiau ją perskaityti kiekvaienam.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...