Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Michael Wallner "Balandis Paryžiuje", arba Meilė okupuotame mieste

Puiki knyga. Apie karą be ditirambų. Michaelis Wallneris karą romane "Balandis Paryžiuje" aprašė taupiai, bet jautriai. Randu panašumų į Hemingvėjų ar Remarką.

II pasaulinio karo okupuotas Paryžius. Romaną skaitome ne iš okupuotųjų, bet iš okupantų pusės. Matome Paryžių ne iš užguitų paryžiečių, kuriuos užgriuvo karas, pusės, bet iš tų, kurie čia įžygiavo užgrobti miesto. Matome, ką dirba, kaip tardo suimtuosius vokiečių kareiviai darbo metu, ir kur bei kaip linksminasi sąlyginai ramiame Paryžiuje.

Savo istoriją mums pasakoja vermachto kareivis Rotas, puikiai kalbantis prancūziškai ir kariuomenėje atliekantis vertėjo pareigas. Pavargęs nuo uniformos ir jos prievolių, laisvu nuo tarnybos metu iš jos išsineria, persirengia civiliais drabužiais, apsivelka languotą švarką ir prancūzišką Antuano vardą. Žavingas personažas: išeidamas pasivaikščioti pasiimantis kartu ne Paryžiaus kekšę, o knygą, kuri jam suteikia saugumo jausmą, ir laiką verčiau leidžiantis ne bordeliuose, o knygynuose. Žinoma, čia dar įsipainiojusi moteris, prancūzė Šantalė, ir prancūzų rezistencinė kova.
Norėjau būti kitas, norėjau vaikštinėti tarp dviejų pusių - panorėjęs būti tai prancūzas, tai vokietis. Globoti Leiboldą, apgaudinėti prancūzus, - visa tai atrodė taip paprasta. Gulėdamas ant gulto kuo aiškiausiai suvokiau - maniau, kad nebūtina priklausyti vienai pusei. Troškau kada panorėjęs išsinerti iš vokiškojo pavidalo ir apsivilkti prancūziškąjį.
Deja, bet šis vokiečių kareivio noras neįmanomas. Priklausyti ir priešui, ir aukai neįmanoma. Neįmanoma mylėti ir žudyti tuo pat metu.

Naivu būtų tikėtis, kad ši istorija pačiame karo įkarštyje baigtųsi laimingai. Nebent kulkosvaidžiais kas nors sugrotų Mendelsono maršą...  

Sužavėjo taupi kalba. Nedaugžodžiaujama, bet viskas velniškai aišku. Pačiame tekste jaučiamas nuovargis ir beviltiškumas - taip, kaip pagrindinis personažas jaučia visą karo beprasmybę. Ir meilė čia tokia paprasta ir žavi. Vos pora sakinių, aprašančių nuo lietaus po kavinės tentu besislepiančią porelę tarp kitų paryžiečių, bet junti, kaip pasakotojui tirpsta kojos, svaigsta galva ir į pirštų galiukus, uždėtus ant moters juosmens, priplūsta kraujo.

Įvairūs vokiečių ir paryžiečių portretai, spalvinga Paryžiaus bordelių bei kariškių viešbučių aplinka, meilė ir trilerio verti įvykiai, staigūs ir nelaukti įvykių posūkiai - šioje knygoje daug vertingų dalykų.

Žavinga ir liūdna, puikiai parašyta knyga.

 Mano vertinimas: 5/5 

Leidykla: "Baltos lankos"
Leidimo metai: 2009
Originalo metai: 2006
Originalo pavadinimas: "April in Paris"
Puslapių: 173
Knyga: iš internetinio knygyno
Kainavo: apie 10 Lt

Komentarai

  1. sudominai :)įtraukiu į savo sąrašiuką ;]

    AtsakytiPanaikinti
  2. Atleiskite, knygos nesu skaitęs, bet man visgi atrodo, kad čia tiktų tokios nuotraukos. http://bigpicture.ru/?p=112006

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...