Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Michael Ondaatje "Divisadero", arba Likimų dėlionė

Praėjo maždaug savaitėlė po Michaelio Ondaatje romano "Divisadero" skaitymo, ir nelabai kas beliko galvoje iš šios knygos.

Nebuvo blogai: skaityti buvo visai smagu, tas M. Ondaatje pintas perpintas stilius gana įdomus. Tai istorija apie tris našlaičius, jų likimus, persipynusius su kitų žmonių, kuriems juos teko sutikti, likimais. Tai graudus pasakojimas: apie žlugdančią praeitį, apie neaiškią ateitį, apie nepasiekiamas svajones.
Atmintis, praeities atbalsis plačiai atkelia vartus. Mes galime užbėgti laikui už akių. Naktimis mums neduos ramybės anų dienų atkarpa ar veikiau įvykis, kaip neduoda ramybės nepažįstamo žmogaus žodžiai. Išgirdusi plazdant vėliavą, išvydusi jos spalvas, prisimenu Pentalumą užgriuvusią pūgą. Panašiai, lankstydami žemėlapį, atsiduriame visiškai kitoje geografinėje platumoje. Žodžiu, visur mane lydi Kupo, sesers, tėčio gyvenimo akimirkos (visur aš piešiu jų portretus), o ir jie tikriausiai, nors ir kur būtų, galvoja, kur esu pradingusi. Nežinia. Trokštame to, ko neturime, ir to, kas mus sieja.
Bet perskaičius nekilo jokių minčių, jokių apmąstymų, pribloškiančių jausmų, tik gražių vaizdų ir likimų dėlionė. Siužetas yra, o štai temos - jokios. Trūksta tirštų klijų, kurie rištų atskirus vaizdus - tas dėlionės dalis.

Ir nors buvo gražu, bet man labiau patinka verčiančios pamąstyti knygos.

Mano įvertinimas: 3/5 

Leidykla: "Tyto alba"
Leidimo metai: 2009
Originalo metai: 2007
Originalo pavadinimas: "Divisadero"
Puslapių: 301
Knyga: iš knygyno
Kainavo: 15 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...