Ingo Schulze "Adomas ir Evelina", arba Neįdomus pabėgimas iš po geležinės uždangos

Greitai pamiršiu aš šią knygą - Ingo Schulzės romaną "Adomas ir Evelina". Nei bloga, nei gera - tik vidutiniškas skaitinėlis, visai neužkabinęs.

Skaitinėlis apie siuvėją, vadinamą Adomu, ir jo gyvenimo meilę Eveliną. Apie meilę ir neištikimybę. Apie 9 dešimtmetį už geležinės uždangos ir atidaromas sienas. Atostogas, virtusias bėgimu į laisvę - į Vakarus iš uždaros šalies.

- Kodėl tu nori anapus. 

- Nes nenoriu atgal. Aš nebenoriu dirbti padavėja, vėl rašyti prašymą studijų vietai, vėl gauti neigiamą atsakymą, vėl matyti tas visas fizionomijas, kurios klausia, kodėl tu nesi už taiką, ir viso to mėšlo nebenoriu. 

- Tai pasikeis, trečią kartą pavyks, jie tave priims. 

- Ne. Čia buvo per daug laisvės, aš labai prie to pripratau. 

- Pripratai? Prie ko? - Adomas atsisėdo ant lovos krašto. 

- Prie minties važiuoti toliau. Aš noriu važiuoti toliau.

Pasakojimas ne itin sklandus, kartais ne itin aišku, kas ir kaip. Mat bemaž visas romanas parašytas dialogo forma. Ir kartais turi pasitikrinti, kas šneka ir apie ką. Nors kalbų nėra daug, nėra ilgų, monotoniškų pliurpalų - atvirkščiai, kapota kalba, trumpi sakiniai. Dėl to ir klausimų kyla daugiau nei atsakymų. Taip pat veiksmas vyksta čia ir dabar: trūksta priešistorės, sklandesnio pasakojimo, kuris supintų veikėjus bei įvykius ir įtrauktų. 

Yra kažkokių biblinių sąsajų, bet jos buvo per giliai, kad atkapstyčiau.

Romanas panašus į Hertos Mueller knygą "Šiandien būčiau geriau savęs nesutikus". Yra panašumų ir su Milano Kunderos "Nepakeliama būties lengvybe" (moteris ir vyras, geležinė uždanga, represijos ir persekiojimai), tačiau M. Kunderos romanas nepalyginamai geresnis.

O "Adomas ir Evelina" - šiaip sau, viena tų knygų, kurios greitai užsimiršta.

Beje, ant viršelio - mano vienas mylimiausių dailininkų Rene Magritte.

Mano įvertinimas: 2/5 

Leidykla: "Gimtasis žodis"

Leidimo metai: 2009

Originalo metai: 2008

Puslapių: 271

Knyga: iš knygyno

Kainavo: 5 Lt