Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Anonimė "Moteris Berlyne", arba Moralės ribos

"Moteris Berlyne" - viena labiausiai mane sukrėtusių knygų. Tarsi groteskas Antrojo pasaulinio karo tematika, bet vis dėlto - tai realybė. Tikra, dokumentinė knyga, paremta realios moters dienoraščiais.

Karo pabaiga, Berlynas. Badas, nežinomybė, karo pralaimėjimo kartėlis... Ir Sovietinė armija su siaubingu ginklu - deja, ne "katiušomis", o prievartavimais.

Jau iš kažkur anksčiau galvoje slypėjo statistinis faktas, kad rusų armija, per savo išvadavimo kelionę per Europą išprievartavo kelis šimtus tūkstančių (!) moterų. Ir nors smegenys per laiką šį faktą sušvelnino ir tikruosius skaičius pamiršo - o gal ne tiek daug, juk tai nenormalu ir nerealu... Vis dėlto, perskaičius šią knygą, suvoki, kad skaičiai nė kiek neperdėti. Ir skaičiai galėjo būti tik didesni, nes dažnai viena moteris patyrė ne vieną, o kelis, keliolika, o gal net keliasdešimt išprievartavimų.

Ir nors rašytojos pavardė jau žinoma (tai žurnalistė Marta Hillers), knyga vis dar pasirašinėjama Anonimės vardu. Nes tai - ne tik šios, bet ir daugybės beveidžių Berlyno moterų likimas.
Viršuje, ant koridoriaus durų, vis dar užrašyta ta pati pažįstama pavardė. Beldžiu ir šūkauju. Prisistatau, kas tokia esu. Viduje - džiaugsmo šūksnis. Vėl apsikabinu su moterimi, kuriai anksčiau daugių daugiausia paspausdavau ranką. Vyras šūkteli: 
- Štai kaip! Ji ateina pasišokinėdama, tarsi nieko nebūtų atsitikę! 
Pirmuosius sakinius mudvi beriame kaip žirnius: 
- Ar tave daug kartų išprievartavo, Ilze? - klausiu. 
- Keturis. O tave? 
- Net nežinau, - prisipažįstu. - Pasprukau nuo visų ir perbėgau tarnauti vienam majorui.
Vokiečių žurnalistė Marta Hillers, parašiusi šį skausmingą dienoraštį, leido tapatybę atskleisti tik po jos mirties, tai įvyko 2001. Tos antrojo pasaulinio karo moterys - moterys be praeities. Ištrinti iš atminties šią bjaurią patirtį buvo norma. Tiek oficialiosios politikos, tiek visuomenės, tiek šeimos atžvilgiu.

Perskaitęs knygą daugiau sužinai apie žmogaus prigimtį. Tamsią ir niūrią, lyg civilizacijos dar net nebūtume pasiekę. Daugiau sužinai apie moterį ir apie ištvermės ribas. Daugiau sužinai ir apie vyrą - tiek iš užpuolikų, tiek iš užpultųjų gretų. Prisiverti pamąstyti - o kur, po galais, yra moralės ribos? Gal tos ribos yra kintančios, paslankios? Tai pajaučia ir pati knygos autorė, ir kiti jos aprašomi žmonės. Ar tiesiog yra sąlyginai teisėtų atvejų, pavyzdžiui, karas, kai moralė visai nebeegzistuoja?..

Neišnaudota seksualinė energija yra baisus ginklas. Šiek tiek kitokia, nors tos pačios prigimties, problema slypi ir arabiškose šalyse. Dėl susiklosčiusių tradicijų išperkant nuotaką, dažniausiai veda tik pagyvenę ir jau spėję užsidirbti, susitvarkyti savo gyvenimą vyrai. Daugybė jaunų vyrų neturi kur išlieti savo energijos. Jie - puikūs pretendentai teroristų mokymo stovykloms ir "šventajam karui".

Panašu buvo ir su sovietine armija: jauni, neišprusę, pasaulio nematę, ištraukti iš kaimų rusai ir kitų tautelių atstovai prasinešė per Europą uraganu.

Ši knyga patenka į mano top trejetuką įdomiausių dokumentinių knygų. 

Mano įvertinimas: 5/5 

Leidykla: "Obuolys"
Leidimo metai: 2009
Originalo metai: 1954
Puslapių: 351
Knyga: iš internetinio knygyno
Kainavo: 20 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.

Rimvydas Laužikas "Istorinė Lietuvos virtuvė", arba Apelsinmedžiai 17 amžiaus Lietuvoje

Ne taip seniai, perskaičiusi R. Praspaliauskienės knygą  "Nereikalingi ir pavojingi" , bambėjau, kad lietuviai nemoka rašyti mokslo populiarinimo knygų. Moka, moka, dar ir kaip - įrodė Rimvydo Laužiko "Lietuvos istorinė virtuvė".

Zita Čepaitė "Emigrantės dienoraštis", arba Kaip lietuviai laimės ieškojo

Patiko man ši Zitos Čepaitės emigracinė pasaka. Niūroka, bet turbūt mažai kam teko girdėti džiaugsmu trykštančias emigrantų istorijas. O Lietuvoje turbūt nebėra nė vienos šeimos, kurios emigracija nebūtų palietusi: laimės ieškoti iškeliavo giminaičiai, draugai, šeimos nariai, bendradarbiai, kaimynai...