Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

David R. Gillham "Moterų miestas", arba Istorinis trileris

Kai tik pamačiau "Tyto albos" naujieną - Davido R. Gillhamo romaną "Moterų miestas" - iškart įsirašiau į savo norų sąrašą. Karas, moterys, istorija - viskas sudėliota į mano mėgstamiausias lentynėles. Veiksmo filmas apie holokaustą - turbūt taip galima pavadinti šį romaną. Gana netikėta, ar ne?

D. R. Gillhamas, II pasaulinio karo istorijos žinovas, šioje knygoje rašo apie tai, ką išmano: kaip II pasaulinio karo metų Berlyne, ištuštėjusiame nuo vyrų, klostosi čia gyvenančių moterų gyvenimas.

Pagrindinė herojė Zigrida blaškosi ne tik tarp meilės trikampio (kariaujančiam vyrui ir žydui meilužiui), bet ir tarp moralinių klausimų: padėti ar nepadėti Berlyne užsilikusiems žydams. Pagrindinė veikėja tvirta, stipri, drąsi, netgi, sakyčiau, piktoka, įžūli, aistringa ir įsimylėjusi, bet išlaikiusi blaivų protą. Ji gyvena pagal savo taisykles - ne vyro, ne anytos, ne Hitlerio ir nacionalsocialistinės partijos nustatytas taisykles.  

Iš meilės, padėdama savo meilužiui, ji tampa net juodosios rinkos varžteliu, sukelia grėsmę sau ir visai savo šeimai, dėl meilės žydui ir dėl savo įžūlumo ji gali tapti lengvu grobiu gestapui. Bet ta meilė romane keista. Kūniška toji meilė šiame romane, aistringa, lydima lovos girgždesio, o ne jausmų ir prisipažinimų. Beje, ir statistiškai teisinga - karo metu gimsta daugiau vaikų nei taikos metu, vadinasi, daugiau ir mylimasi.
- Neturi ką pasakyti? - paklausė ji susisupdama į apklotus. - Tave domina tik tai, kas man tarp kojų? 
- Ir tai, kas aukščiau, - atsakė jis gašliai. - Tai irgi įspūdinga.
Nors "Moterų miestas" tikriausiai turėjo tapti istorine drama, šis romanas virto istoriniu trileriu. Sekliai, išdavikai, gaudynės, slapstymasis, šūviai - viso to yra su kaupu kaip veiksmo filme.
- Mano kišenėje, - šnabžda jis. - Palto kišenėje. Prašau. 
- Pone Kocigai, negaliu. Turiu laikyti užspaudus jūsų žaizdą. 
Jo veidas baltas kaip drobė. Lūpos juda. Akimirką jo akys nuklysta į šoną ir ima žvelgti į kažką regimo tik jam. Jis ima šnibždėti kažką nesuprantamo Zigridai. Kažką labai seno. Šema... Israel... 
- Atvykom! - rikteli taksistas, staigiai pasisukdamas ir įdardėdamas į sekrsgatvį. 
Mašinai lekiant, Zigridą smarkiai kresteli. Kai jis vėl prispaudžia žaizdą, pamato, kad kažkas ne taip. Pono Kocigo žvilgsnis sustingęs.
"Jis kažkuo šiek tiek primena sprogstamąjį užtaisą", - taip pagrindinė veikėja apibūdina savo meilužį. Būtent taip ir klostosi įvykiai bei santykiai tarp visų šios knygos veikėjų. Tuoj, rodos, kažkas sprogs - nuolat jaučiama kažkokia grėsmė. Ir santykiai tarp veikėjų balansuoja ant ribos: tiek tarp Zigridos ir jos meilužių (taip, jų yra ne vienas!), tiek tarp Zigridos ir jos anytos, tiek tarp namo kaimynų, tiek tarp bendradarbių. Karas, nieko nepadarysi... Karas lauke, karas viduje, karas galvose...

Būtų gerai, jei būtų įdėta daugiau emocijų, dabar personažai atrodo kiek šaltoki, nepaisant jų gana agresyvių tarpusavio santykių.

Knyga parašyta gerai ir įdomiai, puikiai aprašyta karo metų Berlyno atmosfera: maisto kortelės ir nepriteklius, nuolatiniai bombardavimai ir slėptuvės, iš fronto grįžę fiziškai ir dvasiškai sužaloti kareiviai, persekiojimai ir nuolatinis gestapo šnopavimas į nugarą, nacių ir jiems pritariančių fanatizmas, besikertantis su tyliu, bet akivaizdžiu nepritarimu tų, kurie išlaikė (arba įgavo) sveiką protą.

O įdomiausias romane - pogrindinis gyvenimas. Giriu autorių už tai, kad holokaustą sugebėjo pavaizduoti ne graudulingai ir nuobodžiai, o įpindamas detektyvo ir trilerio elementų. Taip, nenumirdamas iš nuobodulio ir sekdamas šio istorinio "trilerio" siužietinius vingius, sugebi pamatyti ir visą nacių absurdą bei holokausto siaubą, ir paklausinėti savęs moralinių klausimų - ką darytum, jeigu?..

Įvertinimas: 4/5

Leidykla: "Tyto alba"   
Leidimo metai: 2015
Puslapių: 423
Originalo metai: 2013
Originalo pavadinimas ir kalba: "City of Women" (anglų k.)

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...