Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Liudmila Ulickaja "Danielis Štainas, vertėjas", arba Dialogas

Liudmila Ulickaja "Danielis Štainas, vertėjas" - nebuvau tikra, kad man patiks epistolinio žanro romanas, paprastai tokie man nepatinka. O čia netgi ne romanas iš laiškų, bet ir iš dienoraščių, pokalbių ištraukų, intervių atkarpų ir netgi pačios rašytojos - L. Ulickajos - laiškų kolegoms. Anot rašytojos, "ši knyga - ne romanas, o koliažas".

Ir L. Ulickaja šįkart klijuoja unikalaus žmogaus - Danielio Štaino - gyvenimą: žydas, perėmęs katalikišką tikėjimą, dirbęs gestape ir gelbėjęs kitus žydus, tapęs vienuoliu, dėl vienuolio vietos kovojęs su Karoliu Voityla, popiežiumi Jonu Pauliu II, Izraelyje įkūręs katalikišką oazę. Romano herojus turi realų atitikmenį - Oswaldą Rufeiseną.

Ir rašytoja po truputį, po gabalėlį lipdo, dėlioja šio žmogaus portretą. Karalių geriausiai vaidina pavaldiniai, o šiame romane tas portretas ryškėja per kitų žmonių, su kuriais D. Štainas buvo susitikęs, gyvenimus. Tie žmonės kartais pasimetę, kartais nesusikalbantys netgi su savimi, jau nekalbant, kad neranda bendros kalbos su savo artimaisiais, kitais žmonėmis, Dievu ir savo religija. 

Nesusikalba krikščionis su krikščioniu, o ką bekalbėti apie dažnai neįmanomą dviejų religijų dialogą. Kaip kad Jeruzalėje, kur susiplaka krikščionybė, judaizmas ir islamas? Kad ir nuolatinė musulmonų ir krikščionių kova?..

Kurį laiką gyvenant musulmoniškoje šalyje, teko priprasti prie pasyvios musulmonų agresijos mano, kaip vakarietės moters, atžvilgiu. Tradicine galabėja ir nerta takija apsirengęs musulmonas, net nepaklausęs, kas aš, kuriuo Dievu aš tikiu ir ar išvis tikiu, per sausakimšo mikroautobuso langą spėdavo man parodyti iš rankų pirštų sudėtą "pistoletą" ir paleisti įsivaizduojamą kulką. Šiurpokas pirštų teatras. Ką man reikia atsakyti tam žmogui? Danielis Štainas turbūt būtų radęs atsakymą. Norėčiau ir aš išgirsti.

Šis romanas atsakymų nesiūlo, tačiau siūlo pamąstyti. Man svetima dabartinė Bažnyčia, tačiau žmogiški principai, kuriais turi būti paremta religija, man toli gražu nesvetimi. Ar šventi tie, kurie kas sekmadienį eina į bažnyčią? Net nesakau, jog "lankosi", "meldžiasi" - jie ten eina nemąstydami. Apie tai minėjo ir Jurga Ivanauskaitė, vadindama tokius žmones "sekmadieniniais" katalikais, apie tai užsimena ir D. Štainas savo pamoksle.

Kiekvienas iš mūsų, kiekvienas čia esantis - indas, gebantis sutalpinti savyje Dievo Dvasią, Dievo Žodį, patį Kristų. Tai ir yra visa teologija. Niekas mūsų neklaus, ką galvojome apie Dievo prigimtį. Tačiau paklaus: ką jūs darėte? Pamaitinote išalkusį? Padėjote vargstančiajam?

Taip D. Štainas pagrindžia savo gyvenimo filosofiją. Jis - vertėjas, surišantis ne tik skirtingas kalbas, bet ir skirtingas religijas bei kultūras.

Mano įvertinimas: 5/5 

Leidykla: "Jotema"
Leidimo metai: 2011
Originalo metai: 2007
Puslapių: 448
Knyga: iš prekybcentrio
Kainavo: 12 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Selma Lagerlöf "Portugalijos karalius"

SelmosLagerlöf romanas "Portugalijos karalius" buvo pirmas bandymas klausytis audioknygos. Aš sunkiai priimu garsinę informaciją: nesiklausau radijo, nelabai linkusi ir į muziką. Audioknygas vis atidėliojau, bet turiu pripažinti, kad tai puikus būdas multitaskinimui - "skaityti" dirbant dar ką nors.

Ilfas ir Petrovas "Dvylika kėdžių", arba Kėdžių karštligė

Sėkmingas "Aukso veršio" debiutas mano skaitraštyje paskatino kuo greičiau imtis ir kitos tų pačių autorių - Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo - knygos "Dvylika kėdžių".

Nikas Kazandzakis "Graikas Zorba", arba Patriarchalinio gyvenimo garbinimas

Suprantu, kodėl Niko Kazandzakio knyga "Graikas Zorba" yra laikoma klasika, kodėl sulaukė ekranizacijų bei teatrinių pastatymų. Tai labai ryški knyga: sodrus tekstas, ryškūs charakteriai, spalvinga Kretos valstiečių ir darbininkų aplinka. Tačiau kaip kartais būna su klasika: supranti knygos vertę, bet ji tavęs vis tiek nepasiekia.