Joanne Harris "Persikai ponui klebonui", arba Amžinas dviejų kultūrų karas

Joane Harris saldžiojo ciklo tęsinys. "Šokoladas" buvo puikus, "Ledinukų bateliai" nuvylė, bet su "Persikais ponui klebonui" J. Harris vėl grįžo su trenksmu.

Šįkart vėl veiksmas grįžta į Lankenę, į ksenofobišką miestelį, į Vagišių kvartalą, kur įsikūrė musulmonų bendruomenė. Dviejų kultūrų sankirta, islamo griežtumas, amžinas dviejų religijų karas. Seni veikėjai: pasikeitę, subrendę, įgiję naujos patirties.

Ir šįkart rašytoja kuria savotišką saldų trilerį: pilną paslapčių, nesusipratimų, nesutarimų, įtampos, gaisrų ir pagrobimų.

Išvykti man reikėtų šiandien, žinau. Reikia važiuoti namo, kol dar galiu. O gal jau per vėlu? Gal aš jau per smarkiai įsipainiojau į Vagišių kvartalo gyvenimą? Juk negaliu apleisti Alyšos, o Inesos Benšarki reikalai irgi neaiškūs. Be to, pažadėjau kunigui Reino atgauti gerą vardą. Per nepilnas porą savaičių sugebėjau įsipainioti į pustuzinį paslapčių, sužinojau net ir Duos slėptuvę palėpėje, net ir tai, kad Omi, nepaisydama ramadano, šveičia morenginius sausainėlius. Tačiau tokia jau ta Lankenė. Atrodo naivybės rojus su mažais kreivais nameliais ir piliarožėmis palei sienas. Visa tai - neatsargiųjų akims. Kaip saulašarė meduotais plaukeliais privilioja musę, taip ji įtraukia mane ir laiko supindama tuos ryšius.

Skaityti tikrai įdomu, veiksmas vis keičiasi, atsiranda vis naujų klaustukų. Įtampa vis didėja, auga, kol galų gale sprogsta.

J. Harris sužaidė emocijomis ir sužaidė gerai. Nes, kai skaičiau, rodės - oho, nuostabu, puiku... O štai sėdžiu dabar po skaitymo praėjus gerai savaitei ir galvoju, kad ne taip jau daug galvoje ir liko. J. Harris - ne pirmoji, kalbanti šia tema, ir nepaskutinė. O kažko labai originalaus ir naujo ji nepasiūlė, o vietom gal net buvo banaloka.

Bet visgi knyga gera: skaitosi lengvai, greitai, saldžiai. Ir vėl galėtų gautis neblogas filmas.