Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Susan Sellers "Vanesa ir Virdžinija", arba Dviejų seserų konkurencija

Susan Sellers biografiniame romane "Vanesa ir Virdžinija" savaip perteikia Viginijos Woolf biografiją.

Šis romanas savaip susišaukė ir iliustravo tai, ką ne taip seniai skaičiau rašytojos Sandros Bernotaitės tinklarašyje ("Intelektualus malonumas") - kad Lietuvoje niekas nesiryžta sausų, šaltų biografinių apybraižų keisti panašaus stiliaus kūriniais.

O štai S. Sellers į žymiosios V. Woolf biografiją žvelgia visai kitaip - per jos sesers Vanesos laišką. Tai ne tik V. Woolf, bet dviejų seserų - rašytojos ir dailininkės - gyvenimas, gana nelygus ir akmenuotas, ženklintas sunkumais ir tarpusavio konkurencija.
Tavo atvirumas mane sujaudina. Noriu grąžinti tau pasitikėjimą. 
- Abi turėjome pamiršti tai, ką mokėjome. 
- Manau, kad tu nuėjai toliau už mane. Nėra jokios abejonės, kad tapyba eina priekyje. Grožinė literatūra pamiršo savo tikslą. Romanistai sukasi ratu apie subjektą, aprašydami viską, kas su juo nesusiję. Paskui nustemba, kad jį pametė.
Net jei nieko nežinote apie V. Woolf (prisipažįstu, aš net nežinojau kad ji turi seserį), šį romaną galima skaityti ne kaip biografiją, o kaip to laikmečio atspindį. Moteris tuometinėje visuomenėje, jos saviraiškos paieškos, drąsa ir gyvenimas, peržengęs laikmečio normas: vyrai, meilužiai, kuriuos reikia dalintis su jų meilužiais, noras dirbti ir tapyti (arba rašyti), o ne vaidinti tipinę to laikmečio namų šeimininkę. Sunkus, jaudinantis, nelygus, emocijų ir kančių persunktas gyvenimas.

Ir romanas buvo puiki proga paieškoti, kas toji Vanesa Bell ir ką ji tapė. 

Vanesa Bell (1879-1961). Kambaryje skaitanti moteris.
Tačiau turiu prisipažinti... Knyga su likusiais skaityti dešimčia puslapių gulėjo turbūt dvi savaites. Ir tik pasiėmusi ją pabaigti supratau, ką pasąmonė man bandė pašnabždėti, - kad tai nėra viena iš tų "mirk, bet perskaityk" tipo knygų, kurias paprastai skaitome iki paryčių.

Tiesiog tai knygutė apie dvi seseris. Ir nesvarbu, kad viena iš jų Virginia Woolf.

Mano įvertinimas: 4/5 

Leidykla: "Gimtasis žodis"
Leidimo metai: 2013
Originalo metai: 2009
Puslapių: 254
Knyga: iš bibliotekos
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Airisė Merdok "Jūra, jūra...", arba Žodžių jūra

Pagaliau baigiau!.. Pradėtas skaityti Airisės Merdok (Irisės Murdoch) romanas "Jūra, jūra..." pas mane gulėjo... pusmetį? Trejetą mėnesių tai tikrai. Nukamavo, migdė. Pusės puslapio užtekdavo, kad dėčiau galvą ant pagalvės. Ši knyga nesužavėjo ir negundo domėtis šia rašytoja plačiau, nes, pasak baigiamojo žodžio, visi jos romanai panašūs. Tai filosofinio romano žanras, su kuriuo, taip pat ir to paties žanro  Josteino Gaarderio  romanais, man nepavyksta susidraugauti.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.