Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Frode Grytten "Avilio daina", arba Keistuolių daugiabutis

Labai sėkminga "Gimtojo žodžio" leidyklos naujiena - Frodės Grytteno novelių romanas "Avilio daina". Mane kuo toliau, tuo sunkiau nustebinti, o šis romanas papirko mane savo lengvumu. Lengvumas dažnai rizikuoja nuslysti į lėkštumą, bet šioje knygoje tai negresia.

F. Gryttenas yra vienas savičiausių Norvegijos rašytojų, pelnęs nemažai apdovanojimų už savo kūrybą. "Avilio daina" pasirodė dar 1999 metais metais, pelnė prestižinę Bragės premiją ir buvo nominuota kitoms. Taip pat ji buvo pritaikyta teatro scenai.

Puikiai suprantu, kodėl. Vienas dalykas - dėl savo žaismingumo. Antras - dėl personažų gausos, savotiškų paribių žmonių, kurie visada įdomūs teatrui, žmogiškų santykių bei keistenybių. Trečias - medžiaga labai "paslanki", romanas sudarytas iš novelių, kurias vienija vieta. Lengva paimti norimas ar reikiamas noveles, patraukliausius personažus ir sudėti į spektaklį.

Tai nėra nuoseklus romanas. Kiekvienas skyrius - atskira novelė apie vis kitą žmogų. Juos vienija tik vieta - Odės miestelis ir daugiabutis, kuriame jie gyvena. Senas daugiabutis - tarsi avilys, pilnas žmonių, minčių, prisiminimų, svajonių, gyvenimų.

R. Č. nuotr.
Sėdžiu ant stogo ir jaučiu po savim krutant daugiabutį. Ištrūkę pro langus pasigirsta kasdienybės akordai. Puodai, popmuzika, televizorių garsai, kivirčai, balsai. Nauja diena, nauja daina - avilio daina.
Viskas taip arti, kad galiu paliesti. Galiu nuraškyti lėktuvą iš dangaus, sviesti saulę aukštyn į orą, ridenti namų kauliukus.
Mano miestelis.
Mano mažasis.
Kiekviena novelė baigiasi kokiu kabliuku su užuomina į kitą skyrių - tarsi laipteliu, vedančiu į kitą novelę. Todėl nėra jokio padrikumo jausmo.

Personažai kreizovi, lengvai trenkti, papuolantys į vis keistesnes situacijas. Tačiau po tuo žaismingumu, subtiliu humoru slypi savitas liūdesys: neišsipildžiusių svajonių, žlugusių gyvenimų, kasdienybės dusulio... Tačiau talentingai išlaikytas lengvumas - romanas neužspaudžia smegenų. Perskaitęs novelę, nori - pamąstai, nenori - eini prie kitos novelės.

Knygoje, tarsi pas kokį Murakamį, daug muzikos. Tekstas - šiuolaikiškai drąsus ir šmaikštus, parašytas talentingai ir užkabinančiai. Ir, beje, puikus vertimas (vertė Vita Kvedaraitė).

Leidykla: "Gimtasis žodis"    
Leidimo metai: 2014
Puslapių: 336
Originalo metai: 1999
Originalo pavadinimas: "Bikubesong"

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.

Airisė Merdok "Jūra, jūra...", arba Žodžių jūra

Pagaliau baigiau!.. Pradėtas skaityti Airisės Merdok (Irisės Murdoch) romanas "Jūra, jūra..." pas mane gulėjo... pusmetį? Trejetą mėnesių tai tikrai. Nukamavo, migdė. Pusės puslapio užtekdavo, kad dėčiau galvą ant pagalvės. Ši knyga nesužavėjo ir negundo domėtis šia rašytoja plačiau, nes, pasak baigiamojo žodžio, visi jos romanai panašūs. Tai filosofinio romano žanras, su kuriuo, taip pat ir to paties žanro  Josteino Gaarderio  romanais, man nepavyksta susidraugauti.

George Orwell "Lapok, aspidistra", arba Ko vertos menininko kančios?

Po truputį atrandu kitokį George Orwellą. Ilgą laiką jis buvo dar mokykloje skaityto "Gyvulių ūkio" autorius, ir viskas... "Gyvulių ūkis" taip pat puiki knyga, bet pernai atradau Orwellą iš naujo - su autobiografine knyga  "Dienos Paryžiuje ir Londone" . Ir štai neseniai knygyne užmačiau šį naują, pernai išleistą romaną "Lapok, aspidistra". Apžiūrėjau ir padėjau, bet po to nesusilaikiau ir parsisiunčiau internetu.