Esu skaičiusi knygų su įvairiausiais pasakotojais: pirmuoju, trečiuoju asmeniu, besikeičiančiais pasakotojais, netgi pastaruoju metu skaičiau knygą, pasakojamą antruoju asmeniu. Julie Otsuka knygoje "Buda palėpėje" nustebino pasakodama "mūsų" vardu. Ir, taip pasirinkusi, pataikė labai taikliai.
Tas kolektyvinis pasakotojas atskleidžia tiek daug. Japonų bruožą - kolektyviškumą (japonologijos dėstytojas yra sakęs, kad japoniukai mokyklose nemoka dirbti po vieną, davus užduotį, po vieną jos neatliks, tą pačią užduotį davus atlikti kolektyviai, ji bus padaryta kuo puikiausiai). Tą masę japonių, kurios tuo metu keliavo į šalį. Mitais apipintą kultūrinę prarają tarp "mūsų" ir "jų" - japonų ir amerikiečių, emigrantų ir vietinių.
Buvo kalbama, kad ten žmonės nevalgo nieko, išskyrus mėsą, o jų kūnai apžėlę plaukais (dauguma buvome budistės, taigi mėsos vengėme, o plaukai mums žėlė tik ten, kur reikia). Medžiai ten milžiniški. Lygumos tęsiasi be galo be krašto. Moterys balsingos ir aukštos - girdėjome, visa galva aukštesnės už aukščiausius mūsų vyrus. Jų kalba dešimt kartų sudėtingesnė už mūsiškę, o papročiai nesuvokiamai keisti. Knygos skaitomos nuo galo į pradžią, o vonioje naudojamas muilas. Nosys išpučiamos į purvinus skudurus, kurie po to sukišami atgal į kišenes, kad būtų ištraukiami vėl. Baltos priešingybė ne raudona, o juoda. Kas gi mūsų laukia tokioje keistoje šalyje, svarstėme mes. Įsivaizdavome save - neįprastai mažas moterėles, ginkluotas vien turistų žinynais, - žengiančias į milžinų šalį. Ar jie iš mūsų juoksis?
Knyga tragiška - nuo pradžios iki galo. Pradedant nuo to, kad masė japonių, iš kaimų, miestų, išsilavinusių ir ne, gražių ir ne itin, buvo atplėštos nuo namų ir šeimos dėl geresnio gyvenimo, tačiau pateko turbūt į dar blogesnį: į svetimą, nykų, šaltą, skurdų gyvenimą pas žiaurius, abejingus vyrus. O japonių auklėjimas pasipriešinti neleidžia.
Kolegė yra pasakojusi apie interviu su viena iš japonų sodininkių, įrenginėjusių japonišką sodą Kretingos rajone. Net kalbėdama su ja, lietuvių žurnaliste, ji nevengė lankstymosi ir nuolankaus "hai" po kiekvieno klausimo, reiškiančio "taip". "Aš taip išauklėta", - sakė ji. "Žinojome, <...> kaip valandų valandas tyliai klūpoti ant plačių plokščių pėdų ir nepratarti absoliučiai nieko prasmingo. Mergina privalo susilieti su kambariu: būti ir sykiu neegzistuoti", - sako J. Otsukos romano herojės. "Užgniaužk norą lankstytis", - liepia šių herojų vyrai.
Ir jos kenčia, dirba laukuose, fermose, tarnaitėmis pas amerikiečius, yra prievartaujamos savo vyrų ar šeimininkų, gimdo vaikus, miršta begimdydamos, kraustosi iš vienos vietos į kitą tiek kartų, kad net pamiršta, kur jų vaikų kapai.
Puiki, kūrybiška knyga, patekusi tarp pernykščių geriausių vertimų (vertė Emilija Ferdmanaitė).
Leidykla: "Vaga"
Leidimo metai: 2013
Puslapių: 144
Originalo metai: 2011
Originalo metai: 2011
Originalo pavadinimas: "Buddha in the Attic"
Komentarai
Rašyti komentarą