2014 m. balandžio 7 d., pirmadienis

Magdalena Komorowska "Sugrįžimas į Žemaitiją", arba Prarastoji Lietuva

Su Magdalenos Komorowskos atsiminimų knyga "Sugrįžimas į Žemaitiją" tęsiu pažintį su kitokia - dingusia - Lietuva, pradėta su R. Laužiko "Istorine Lietuvos virtuve".

Čia vėl atsiveria kitokie senosios Lietuvos vaizdai: dvarai, dideli ūkiai, kilmingi dvarininkai, jų gyvenimas, tradicijos, šventės. Net nereikia žinoti, kas toji M. Komorowska, atsiminimų autorė, ar kokia jos giminės istorija. Tiesiog ši knyga - tai tuometinės (maždaug 1900-1912 metų) Lietuvos atspindys, atveriantis akis, jog mūsų šalyje ne tik būrai gyveno.

Lenkų bajoraitė M. Komorowska pasakoja apie savo vaikystę Žemaitijoje iki I pasaulinio karo: Šaukėnų dvare ir jam priklausančiose apylinkėse bei giminės dvareliuose. Žinoma, ir tuo metu tai buvo laikoma provincija, tačiau šiame pasaulyje gyveno ir dirbo šveicarės guvernantės, vokiečiai daržininkai, prancūzės kambarinės.

Pasakojimas švelnus ir giedras: autorė rašo apie savo vaikystę, "vaikystės pasakų namus" - idealizuotą, šviesų pasaulį, kuriame ji gyveno.
Išvažiuoti iš namų viliodavo įvairovė, bet gal geriausia būdavo sugrįžti. Man atrodo, kad visi gyventojai mus džiugiai sveikindavo sugrįžusius. Gal todėl, kad išvykę vis dėlto namiškiams rūpėdavome. Kiemas iščiustytas, išgrėbstytas. Kambariai kvepia ką tik išblizgintų grindų vašku. Langai spindi švara, o veidai draugiškai šypso. Džiaugiamės savais namais kaip žuvis vandeniu. Greitai po juos pasklinda pokalbių, pasakojimų ir džiugių šūksnių klegesys. O vakare užmiegame savo patogiausiose lovose visiškai saugūs.
Žinoma, šis pasaulis romantizuotas ir išaukštintas, nors tarp eilučių pastebimi ir maži neigiami dalykai: šeimos ginčai, ūmus tėvo būdas, lenkiškas išdidumas. Tačiau knyga parašyta poetiška, gražia kalba, taip puikiai, lengvai, kad skaityti - vienas malonumas.

Ir gaila, kad perskaičius ateina kitoks - liūdnas - suvokimas. Kad šis pasaulis amžiams prarastas - šalies istorija viską nušlavė nebegrįžtamai. M. Komorowskos giedras šeimos gyvenimas pradeda byrėti jau per Pirmąjį pasaulinį karą, sovietmetis jį pribaigė galutinai. K. Sabaliauskaitė yra minėjusi, kad bolševizmas iš mūsų atėmė galimybę paveldėti: prosenelių namus, baldus, knygas, relikvijas.

Ir problema ne tame, kad neliko bajoriškos didybės, o tame, kad apie ją sovietmečiu net kalbėti nebuvo galima. "Buržuazinis" gyvenimas buvo paniekintas visais įmanomais būdais: esu buvusi Latvijoje, Bauskės dvare, kuris sovietmečiu buvo paverstas proftechnine mokykla, antrojo aukšto salėje įrengta sporto salė, o krepšinio lankai sukalti tiesiai į nuostabų marmurą.

Tikroji istorija matyti tarp knygos eilučių ir pastabose puslapio apačioje: kaip išsibarstė knygos autorės giminė. Mirė Krokuvoje, Melane, Prancūzijoje, Italijoje, palaidotas Varšuvoje, Kurtuvėnuose, Glivicėse - užsimenama apie giminės narius.

Permainingas šalies gyvenimas atėmė daug ką - ir mano šeimos, beje, irgi praskiestos lenkišku krauju, istoriją. Liko tik šeimos legendos ir bajoriškas orumas. Ir, perskaičius šią knygą, nuo to tik dar liūdniau...

Leidykla: "Tyto alba" 
Leidimo metai: 2013
Puslapių: 222
Originalo metai: 2011
Originalo pavadinimas: "Powrot do Žmudzi"

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą