Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Sally Green "Pusiau blogas", arba Baltieji prieš juoduosius

Sally Green "Pusiau blogas" - netipinė man knyga, bet gavau dovanų tiesiai iš leidyklos, ir dar su visais reklaminiais akcentais: apraišiota virvele ir prisegta spyna. Intriga, intriga, kaip neskaitysi...

Tai dar vienas masalas paaugliams. Tai paveiki ir pelninga auditorija, lengvai nerianti į visas vampyriškas ir raganiškas kelialogijas. O ši knyga - savotiškas "Hario Poterio" ir "Bado žaidynių" derinys - dar net neišleista sumušė Gineso rekordus.

Rašytoja čia kaip pagrindinę knygos temą pasirinko baltosios ir juodosios magijos kontrastą. Paauglys Neitanas - raganius, pusinis. Motina - baltoji, tėvas - stipriausias iš juodųjų raganių. Štai toks jis pusiau blogas, pusiau geras ir turi atrasti save, koks yra iš tiesų. Ir įrodyti ne tik sau, bet ir savo šeimai bei visus raganius kontroliuojančiai Tarybai.

Nepaisant to, kad kalbama apie raganas, Hario Poterio pasaulio čia visai nėra. Jokio pasakiško pasaulio, magiškų pokštų, senoviškų mokyklų ir smailų kepurių. Atvirkščiai - tai šiuolaikiškas, žiaurus, neteisingas, beviltiškas pasaulis. Vietoj mokyklos - narvas ir mušimas, vietoj pasakų - Tarybos kalėjimai ir žudynės.

Ne veltui lyginau su "Bado žaidynėmis" - ir šiame romane ne visai aišku, kas gerieji, o kas blogieji. Baltųjų raganių valdžia, tarsi kokia Snou imperija, - turinti nešti gėrį ir tiesą, tačiau iš tiesų tai tironija su žudynėmis, juodųjų persekiojimais ir medžiokle. Žiaurūs, pikti, neteisingi, godūs ir klastingi - ir čia kalbama ne apie juoduosius...
- Mane beveik dvejus metus laikė narve. Mušė ir kankino, atskyrė nuo šeimos, mano baltųjų raganių šeimos. Pasakykit, kur čia tas "gėris". 
- Mes rūpinamės baltųjų gerove. Jei būsi priskirtas prie baltųjų... 
- Duosite man patogią lovą? Ak taip, žinoma, su sąlyga, kad nužudysiu savo tėvą.
Šiek tiek panašu ir į Anės Rice romaną "Vilko dovana" - noras ištirti nepažįstamą rasę. "Vilko dovanoje" pseudomokslininkų yra persekiojami vilkolakiai, romane "Pusiau blogas" baltieji stengiasi sugrūsti juoduosius į kalėjimus ir kankinti juos bei eksperimentuoti.

Rašytoja sukūrė gana įdomų pagrindinio veikėjo, paauglio Neitano, paveikslą. Bemaž nemokantis rašyti ir skaityti, užtat turintis puikių gijimo ir kitokių raganiškų galių, užsispyręs, paaugliškai piktas, tačiau romantiškas, teisingas, mylintis savo šeimą. Man šis personažas pasirodė įdomesnis nei bestuburė "Bado žaidynių" veikėja Ketnė. Rašytoja įspraudė jį į tokią poziciją, kad skaitytojas neturi, kur dingti, tik gailėtis Neitano ir piktintis visa jam keliama neteisybe.

Autorės stilius lengvas - kažkokių kalbinių įmantrybių ieškoti neverta, romanas skirtas ne tam. Paprastas, lengvas, greitai skaitomas stilius. Tiesa, iš pradžių jis pasirodė kažkoks nerišlus, buvo sunku suprasti turinį, bet netrukus viskas stojo į savo vietas ir galvoje susidarė puikus vaizdas.

Ir pabaiga gana normali - lyg ir viskas baigiasi, lyg ir prasideda. Panorėjus dar bent dešimt tęsinių galima prirašyti. Ir jie greičiausiai bus rašomi. Knyga kinematografiška - rodos, viena ausim girdėjau, kad bus statomas ir filmas.

Leidykla: "Baltos lankos"    
Leidimo metai: 2014
Puslapių: 414
Originalo metai: 2014
Originalo pavadinimas: "Half bad"

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Selma Lagerlöf "Portugalijos karalius"

SelmosLagerlöf romanas "Portugalijos karalius" buvo pirmas bandymas klausytis audioknygos. Aš sunkiai priimu garsinę informaciją: nesiklausau radijo, nelabai linkusi ir į muziką. Audioknygas vis atidėliojau, bet turiu pripažinti, kad tai puikus būdas multitaskinimui - "skaityti" dirbant dar ką nors.

J.Hašeko "Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai", arba Nuvainikuotas karas

Jaroslavo Hašeko romanas "Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai" patenka į legendinių knygų sąrašiukus, bet, žinau, taip pat sulaukia ir prieštaringų vertinimų. Vieni, ir aš taip pat, laiko šią knygą nuostabia, o kiti - visiška nesąmone.

Ken Kesey "Skrydis virš gegutės lizdo", arba Rūko supančioti

"Skrydis virš gegutės lizdo" - puiki knyga. Kai ji pasirodė 7 dešimtmetyje, tapo kontrkultūros atspirties tašku, daugelį įkvėpė anarchijai ir maištui prieš valdžią. Tokio efekto aš, aišku, nepatyriau - tam, kad pajustum tokį poveikį, kurį sukėlė Kesey, Salinger'io, Kerouac'o ar Burroughs'o knygos, reikia ir gimti tame laikmetyje.