Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Ellen Cassedy "Mes esame čia", arba Žmogaus su moraline atsakomybe užrašai

Vaikystėje raudojau skaitydama "Brolius Liūtaširdžius", po to dėl jokios knygos nesu verkusi - iki Ellenos Cassedy atsiminimų "Mes esame čia". Kaip ir kodėl ši knyga papuolė pas mane, apskritai neaišku - kažkokios pasąmoninės jėgos pasiūlė ją nusipirkti. Knyga apie holokaustą - pff, ką jūs! - niekad nieko panašaus nesitikėjau skaityti, o nevykęs rėksmingas viršelis prie to noro tikrai neprisidėjo. Tai verstinė knyga, pirmiausia ji pateko į JAV rinką, o Goodreads.com šios knygos įvertinimai daugiau nei puikūs.

Tai, ką gavau, panašu, taps labiausiai per dešimtmetį mane paveikusia knyga - žmogaus su moraline atsakomybe biblija. Tai tikras, gyvas pasakojimas su paieškomis, klausimais, nuoširdžiais pasipiktinimais, "mano" kančios išaukštinimu ir lyginimu su "kitų" kančia, mokymusi ir artėjimu suvokimo link.

Ellen Cassedy - JAV pilietė, turinti žydiškų šaknų. Ir tų šaknų ieškoti ji atvyko į Lietuvą, žemę, kur gyveno jos protėviai. Ji atvyko mokytis jidiš į Šiaurės Jeruzalę vadintą kraštą. Tas kraštas žydus II pasaulinio karo metu išdavė, ir kai kuriuose miesteliuose gyventojų sumažėjo perpus - kai kur žydų gyveno daugiau nei 50 procentų. Rašytojai sunku suvokti, kaip ir kodėl vyko to laikmečio baisumai, kodėl žmonės, gyvenę šimtmečius šalia žydų, patys ėmėsi padėti naciams, šaudė buvusius kaimynus, arba tiesiog tik stebėjo ir nieko nedarė.
Sėdėtume vienas prieš kitą už didelio sunkaus medinio stalo kambaryje aukštomis lubomis, o tarp mūsų regėjau tyliai dūzgiantį įjungtą diktofoną. Du nepažįstamieji, bandantys suprasti vienas kitą, perlipti kalbos, amžiaus ir kultūros barjerus. Du asmenys, bet kartu ir dviejų kultūrų atstovai: aš, nukankintų žydų palikuonė, o jis - priklausantis tiems, kurie buvo kaimynai, stebėjo, kovojo, gelbėjo, žudė, veikė ir neveikėjo, padėjo ir nepadėjo.
Mes nežinome net tikrosios savo karo metų ir pokario istorijos, tai ko tu tikiesi iš mūsų? - beveik klausiau rašytojos. Tačiau, knygos lapams verčiantis, daugėjant istorijų, susitikimų su įvairiausiais žmonėmis, kapstant lietuvių ir pačių žydų karo metų paslaptis ir nuodėmes, ji po truputį atranda atsakymus į klausimus, gal ne tokius, kokių tikėjosi, tačiau sutemos sklaidosi ir bręsta suvokimas. 

Keista knyga - nežinau, kodėl ji jaudina. Nėra čia jokių graudulingų istorijų, nėra ir šiurpių aprašymų, na, jie tikrai ne šiurpesni, nei matyti ar skaityti laidose ar straipsniuose apie nacius. Tai knyga apie šiuolaikinį žmogų, bandantį suvokti savo ir savo protėvių praeitį, rasti atsakymus į klausimus, tiesti tiltus tarp kultūrų ir dešimtmečių. 
Jutau, kaip manyje kaunasi ir trinasi įvairiausios tapatybės: dukterėčia, tyrėja, rašytoja, holokausto kartos įpėdinė, žmogus su moraline atsakomybe.
Išsilavinusios moters minčių ir ieškojimų srautas, atnešantis suvokimą ne tik jai pačiai, bet ir skaitytojui. Perskaičiusi šią knygą, tapau protingesne ir doresne. Ir, tiesą sakant, nepaisant siauros knygos srities - žydų ir holokausto, knygą skaityti turėtų turbūt ne patys žydai. Tai knyga apie istorijos naštą ir poveikį vėlesnėms kartoms - tai, kaip mes suvokiame istoriją, ir formuoja mus, kaip asmenybes.

Leidykla: "Obuolys"  
Leidimo metai: 2013
Puslapių: 335
Originalo metai: 2012
Originalo pavadinimas: "We Are Here: Memories of the Lithuanian Holocaust"

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.